Gal 1959 metai...

Ruginės duonos kepalas
ant iš lentų sukalto stalo,
toks kvepiantis, paskrudusia pluta
Įdiržusia ranka tėvelis kryžių daro:
„tebūna ji skalsi ir būkime drauge... „

Paėmęs duonriekį, po riekę padalina.
O kvepia ji [duonelė] - net saldu.
Nėra, nėra pasauly tokio vyno,
Kuris prilygtų duonai kvapumu.

Tai vizija, atplaukus iš vaikystės:
Kai puošėm galvas gėlėmis,
Kai nemokėjome meluoti, klysti...
Tikėjome - šviesi bus ateitis.