Žemės trauka

Mokytojai ir poetei Aldonai  S. K.

Iš nostalgiją skelbiančio lapo,
Tu su ilgesiu žemėn žvelgi,
Bet dramatiško laikmečio kvapo
Su savim pasiimt negali.

Negali pasiimti padangės,
Nuo mažens, kuri gaubė tave,
Upeliūkščio, kurs pievomis rangos
Ir gimtinės Švobiškių gale.

O gimtinėje minta ir minta –
Šitiek mįslių su žemės tarpa.
Vieškelėlis tas klumpėmis trintas
Su žinia vis keliavo svarbia.

Daug gyvenimas laiko užpustė
Ir mokyklos baigimo laikus:
Pedagoginis siuntė į Rusnę,
O iš ten vėl vykai į namus.

Tik gimtinėj randi savo laimę,
Kai dangus pasiliko tas pats,
Nes nuo to nepamirštamo kaimo,
Niekados negalėsi atprast.

Nesakyki, kad paukščiams vien dangūs –
Visiems gyviams ta žemės trauka.
Ir jos žodžiai tesups tave brandūs,
Ir Euterpės teglosto ranka!