Angelas

Kiekvienas kuriame savo gyvenimą ir tik nuo mūsų priklauso jo trukmė. Vieną dieną atrodo, kad visas pasaulis po kojom, bet, žiūrėk, kita akimirka ir krenti nuo pasaulio krašto žemyn. Krenti ir negali atsimerkti, neprisimeni, dėl ko krenti...
  Kai pramerkiu akis, pradedu bėgti. Bėgu nuo skausmo, sukelto meilės, nusivylimų krušos, liūdesio, pagrįsto apgaule... Bėgu ir krentu į žemę, į tą šaltą, sustirusią žemę...
  Paskui keliuosi, ištiesiu angelo sparnus ir skrendu... Skrendu ir matau tai, ką taip mylėjau ir myliu, kuo taip džiaugiuosi, kai yra šalia. Taip, tai – Ji. Žaliom akim žiūri į dangų. Aš ją matau, moju sparnu, bet ji to nemato. Nemato, nes aš angelas, kuriuo tapau norėdamas įrodyti, kaip ją be proto myliu. Norėjau, bet ji nemato. Nemato ir to, kaip ją aš myliu...
  Tai kodėl aš angelu tapau? Juk dabar žvelgiu į ją iš dangaus, to beribio dangaus, kuris mums atrodė toks nepasiekiamas. Ir aš vėl krentu, ir vėl žemyn. Ir vėl su meilės nuoskauda širdy: juk aš - aukštai, o Ji - žemai. O kaip norėčiau atsukti laiką atgal. Kaip norėčiau ir vėl Ją paliesti, stipriai apkabinti, karštai pabučiuoti ...