Užšalusi braškė

Virš miesto pakibęs, mėnulis
O man kažin kas tai širdy
Ar ilgesiu jausmas užgulęs
O gal tai tik šaldyta braškė
Užšalo, netirpsta skrandy...

Mėnulis taip šviečia į langą
Ledine jis glosto ranka
Nekeista visai, kad ta braškė
Netirpsta, o šąla viena.

Išauš greitai rytas apsnūdęs
Pasveikins mane, akimis
O aš su šąlančiom kojom
Kaip braškė, netirpstanti ledo glėby.

Atsiųs gal saulelė man spindulį
Kuris man vilnones kojines nuaus
Pašildys užkurs  meilės židinį
Nuo braškės ledai pasitrauks:)