tik tarp mūsų, Jangai...

Literatikoje – saloje, kurią supa atšiaurus Kritikanos vandenynas -  dažnai rytais pateka saulė. Suprask – ne visada. Būna, kartais ji atrodo bekylanti. Toliau, truputėlį už horizonto, ji iškiša rankas ir kojas, pamataškuoja gelsvais pirštais ir, atrodo, užsikabina už kažko ant pasaulio krašto. Nors melsk ko nori, ji nepakils tą dieną virš vandens. Va, tokį patį rytą, kai saulė pakaušiu atsirėmė į ją prispaudusį dangų, pakrante ėjo senas literatas Oldas ir jaunas literatas Jangas kalbėdamiesi apie tai, kaip išmokti rašyti. Visi šitoj saloj gali būti vien tik Jangai ar vien tik Oldai. Kitokių nebuvo... tiktai pilka vienoda masė – tokia įsisenėjusi tvarka. Senasis buvo įtikėjęs, kad pirmiausia reik išmokt ir gebėti taip... O jaunasis atvirkščiai – kad pirmiausia reikia išmokti ir gebėti taip...! Ir niekaip juodu nesurado sutarimo.

-      Ar tu, jaunuti, šitaip nieko jau nesuvoki, kad lemeni ir lemeni apie idėjas, idiles? Gyvenimas juk ne nuo to prasideda, mielasis. Tu man kartoji „žemę klosiu tau po kojų, minties be rašto formos“, o aš kartojau tau...
-   Taip, taip, gerb. Oldai, kartojate – „klok žodį vietoj pamato, ir mintys lipdysis geriau nei plytos viena kitai ant nugaros“. Klausau geriau ir išgirstu daugiau, nei gali kitas pagalvoti. Tiesiog man kartais galvoje tiek sukasi...
-   Taip, taip, jaunuti, suprantu – „minčių“ – pabaigti tavo sakinį galiu. Jaunystėje, kai dar buvau toks Jangas kaip ir tu, namus statydavau be plytų, knygas rašiau net be raidžių. Tik tai tada, kai Oldu patapau, atmerkęs vieną akį supratau – o ar nebūtų buvę daug geriau, jei būtau mintį „užrašyk ant lapo“ supratęs tiesmukiau...
-     Ir šitaip daugel jūsų knygų dingo?
-     Nedingo, pasiliko galvoje, kiekviena, atrodo, turi savo kambarėlį su lempa staline, su užklotu ant lovos ir su lempele.
-     Jaukumo lyg, sakyčiau, ir netrūksta.
-     Oi, trūksta, mano mielas, trūksta, - atsidusėjo Oldas, - labiau nei oro trūksta ten jaukumo.
-     Jaukumo, manote, kas nors dar gali ten įpūsti?
-     O taip. Be žinomiausios abejonės gali – tokie pasiutę Jangisčiai kaip tu, jaunuti. Tik kad jūs visai nebesigilinat, iš kur tikrasis menas kilo. Vis man dejuojat, sunku išreikšti gausybę tų minčių, kur sukas kakalynėj. O aš sakau, tu ne nuo to pradedi, vaikine. Ir klausia jie manęs – nuo ko, sakyk, pradėti reikia? Nuo žodžio – atsakau, nuo žodžio. Nuo žodžio užrašyto, nuo to, kaip mintį sudėliosi. Tai sako jie – tu pasakyk mums pavyzdį. O ką jiems pasakyti aš galiu? Pradėsiu vėl kalbėt apie senus laikus, kai dar už kalbą pakovoti drįsom, o jis man atsakyk – oi, Oldai, Oldai, vienodi jūs visi – tik praeitis, tiktai stagnacija galvoj. O kad jiems vėjas pučiasi ana per ausį, patys to nepastebi.

-     Bet vėjas turi pūsti, kitaip užmigs net tai, kas gyva, kas stumdosi galvoj. Nejau savęs nepameni, kai Jangas garbanotas išbėgdavai tos saulės pasitikti?
-     Pamenu, pamenu, ana kai tris rytus paeiliui saulė pakibusi už jūros galo buvo, atsimenu, kaip pirmą kartą užrašiau..., - senasis įsuko pirštą į barzdą, kur tiek daug vėlų pūtė.
-     Nagi, gerb. Oldai, pabaikit mintį, - net pritūpė jaunasis iš smalsumo.
-     Nepamenu, ką užrašiau, bet nuo to sakinio, kur jūron išmečiau, savo pirmą knygą parašiau.
-     O kam rašyti? Juk knygas pasakoti galima, ar būtina rašyti, ar būtina ten tom raidelėm stilizuoti, kad viskas pasiliktų?
-     Kaip kam rašyti?! – nustebo Oldas. – tu klausi, kam rašyti? O tam, kad, po paraliais, aišku būtų, kas su kuo, ant ko ir ką.
-     Nemėgstu ginčytis, gerb. Oldai, bet matau, kad šitaip nieko čia nebus. Jūs ką, man teigiate, kad...
-     Taip, ne toks jau gerb. Jangai, sakau, kad viso ko širdis – žodis, kaip varijuoji juo, kaip jį gražiai it vystyklą suvynioji apie mintį – apie kūdikį. Stilizacija – ne šiaip sau. Kaip mintį tu išreikši dar kitaip?
-     O taip, kaip panorėsiu, - atkirto Jangas truputį nemandagiau, bet susizgribti proto jauno dar užtenka. – O taip, gerb. Oldai, kaip mokėdamas sukursiu savo žodžius...
-     Ir kas supras tą tokią tavo kalbą? Literatikoje žmonės vaikščioja visi kartu, ir niekas jiems negali nurodyti kito skaitymo būdo nei kad jau yra įsisenėję.
-     O man to būdo plano ir nereikia. Širdim galiu papasakoti.
-     Pasakok širdim, bet kas iš to, jei į kito širdį papulti sugebėsi tik per planą tokį, kuriuo mintis dėlioja tie senieji?
-     O man senų nereikia.
-     O tam senam, kurio atsisakai, jaunuti, tavęs reikia.
-     Tegul derinasi prie manęs, prie mano atskiro ratelio, kurie mane supranta, kurie suvokia naują žodžių tvarką. Mums stilizacija nereikalinga. Mes visų pirma kovojame už mintį, kad ne rašant, kuriamas tekstas, o kuriant tekstą yra rašoma.
-     Kaip tipiška – tu jaunas, kalbi dar jangiškai, kalbi dar pakiliai ir įbristi dar per giliai bijai. Ir tris paras galvojau, kaip imt tave ir atvesti į doros kelią...
-     Kokį kelią? Į kokį, Oldai, kelią norite mane atvesti?
-     Į tą, kuriame nesiblaškytų tavo mintys, kur nepraleidinėtum tų susitikimų, kuriuos organizuoja Oldai. Į tą, kuriame būdamas, mokėtum sugrupuot mintis, kad parašytum dar ką nors daugiau, kur su charakteriais, kur su siužetu, o ne tokį paistalą, kuriam nei linijos, nei trikampio nėra... tik šusnys ten gerų idėjų, o plano susikurt nemoki.
-     O aš galiu ir be to plano. O ir veikėjus atrandu, ir jie tenai atrodo santykiais susiję.
-     Bet kas gi tave spausdins, kas priims į Literatikos brūkšniuotojų ratelį? Kas kritikas tau parašys? Kas dėmesį visų čia esančių atkreips į tave? Neplauk prieš srovę, Jangai.
-     Aš plauksiu ne prieš srovę, aš plauksiu ten, į kitą salą.
-     Nejau manai, kad ten tave literatūra kitaip priims?
-     Manau.
-     Jei čia neįtinki ir ten tas laukia, Jangai.
-     O man pabodo būti Jangu.
-     Ateis tau laikas, ir tapsi Oldu. Nejau tau taip, jaunuti, sunku suprasti tai?
-     Tai ir yra bėda, kad šitai suprantu. Ir nujaučiu, kad slenka dienos, o iki tapimo Oldu vis mažėja laiko.
-     Tai džiaukis jangumu.
-     Tai kad mane jūs seniu verčiat iš jaunuolio – tu neplauk prieš srovę, sakot. Tu plauki ten, kur Oldai sako, kur jų keliai jau praminti. O aš savų norėčiau, norėčiau kurti ten, kur dar nėra taisyklių. Norėčiau kurti ten, kur nėra priešakinio vėjo.
-     Bet ten, kur nėra kas bado tavo kakalynę savo senomis taisyklėmis, nebus ir stimulo pakilt aukščiau už juos.
-     Bet kaip, gerb. Oldai, man juos įveikt?
-     O tu jų neįveik... ir išvis geriau manęs neklausinėjęs saulėn pažiūrėk. Matai, kaip pirštais ji kabinasi už jūros krašto?
-     Matau, matau... taip triskart per metus. Ir kas iš to?
-     Nebūk toks nusistatęs prieš pasaulį. Kai į Literatiką atvyko pirmieji literatai, jie irgi buvo jangai. Jie atplaukė iš kažkurios salos, tokių pat vedini minčių kaip tu – ano pasaulio jiems tvarka netiko – tai ėmė ir pabėgo. Įkūrė šalį čia, sukūrė ir naujų taisyklių, kurios atrodė jiems teisingos. O pagal jas gyvendami patapo Oldais, kurie norėjo tiek valdžios, kad sugalvojo saulę kylančią paversti verge, kurią valdyti galėtų ir leisti jai pakilt uždraust tada, kai juos apleis kūrybinė šviesa.
-     Ir niekas nesipriešino jų tvarkai žemėje?
-     Tu priešinkis, juk jangas dar esi, tu pilnas neišryškintų minčių. Reik vieną kartą Oldus stumt į nuošalę ir tapti viso ko valdovu ir tarnu.
-     Jūs siūlote aplenkti Oldus?
-     Aš siūlau tau patapti tokiu, kokiu norėsi, netapki Oldu vien todėl, kad šitaip sugalvojo tie, kuriems tatai patiko.
-     Juk sakėte, kad negaliu aš plaukt prieš srovę, nes tokiu atveju pranyksiu tarp garbingų.
-     O tu tik nepranyk! Ir kelią savo mink per smėlio kopas, kad ir kokis vėjas pūstų į akis.
-     Bet Oldų saloje tik dešimt. Ir visi tie patys tie, apie kuriuos legendos kalba.
-     Tas tiesa, jaunuti mano, tas tiesa.
-     Ir vienas iš tų Oldų esat... – Jūs.


    Senasis Oldas mirktelėjo vos matomai akim (atrodo, gero vėjo jam linkėdamas sukurti savo kelią), papliaukšėjo delnai per skruostus – pakilo saulė, lyg pagaliau išsiveržusi iš ją suspaudusio dangaus nelaisvės. Staiga zenitan užkopė ir rąžydamasi kojų rankų pirštais ėmė spindulius žarstyti. Oldas paėmė į ranką popieriaus ir plunksną, kitosios pirštais barzdą suko ir susimąstęs nužengė pakrante, savosios Literatikos pakrante, palikdamas tas smėlio lygumas be pavadinimo tik Jangui – įrėžti ten tik savo smėlio taisykles.