Gervių klyksmu vėl dienos atrajoja -
Žibuoklės bando leisti supelijusias šaknis
Žiūrėdami į šaltą, nesvetingą žemę
Mes laukiam vėl, kada spalvoti lietūs lis!
Juodu keliu lyg per arimą seną
Nuslinkome šešėliais it girti
Kas ėjo, kur žaltvykste nupleveno
Nepasakys nė lietūs purvini.
O kartais, rodos, akyse švietė saulė
Liepsnojo it pekla tada širdis niūri
Ugnies liežuviais saulė žemę laižė
Ir žiebės Vaivos juosta neryški.
Tik greit išardė kruopštų lietaus darbą
Naktis, aplipusi voratinkliais, trapi
Žalia, raudona slėniais nupleveno,
O mėlyna svaja užgeso upės vandeny.
Ilgai dar kritom į bedugnę vėjo šuorais
Lyg akmenų nesibaigianti niekad griūtis.
Nebežinojome, ko vylėmės, ką guodėm
Ir laukėm vėl, kada spalvoti lietūs lis.