,,Juodai Balta“

Istrauka iš skyriaus,, sapnas“

Pagaliau jis stryktelėjo pro atvira langą ir tyliai, ant pirštų galiukų nusileido ant grindų. Perbraukė savo šelmiškus plaukus lyg norėdamas juos sutvarkyti. Bet žinoma jam nepavyko ir dalis jų užkrito ant jo akių kraštelių. Nusišypsojo parodydamas visus savo baltus dantis ir priėjo prie manęs.
Stovėjau nejudėdama. Niekaip nesusigaudžiau kaip jam šovė į galvą tokia beprotiška mintis-užlipti pas mane per langą. Juk po valandos turėjome susitikti jo namuose. Tikriausiai laukia nesulaukia mūsų,, susipažinimo“.
-Tau gal su galva negerai? -pyktelėjau
-Kas, -apsimesdamas, kad nesuprato ką turiu galvoje atkirto jis.
-Lipti pas mane pro langą. Juk pas tave tuoj pat turėjau ateiti. Tu gal susižeisti sumanei? -išpyškinau be atokvėpio.
Jis uždėjo ranką man ant peties ir pažvelgė į akis.
-Nusiramink.
-Kaip galiu nusiraminti? Jei šokdamas būtum nuslydęs nuo lango. Kas tada? Ką būčiau pasakiusi tavo tėvams?
-Ššš... viskas gerai. Aš juk patyres šokinėtojas pro langą, -patikino jis.
Nudelbiau akis žemys. Jis buvo teisus.
-O tau matau labai rūpi mano saugumas, -šyptelėjo jis.
-Na, taip. Aišku. Man rūpi... visų saugumas, -visiškai suglumau. Nenorėjau, kad jis žinotų ką jaučiu jam. Dar ne.
-Bet tu apie mane galvojai.
Pavarčiau akis ir atsargiai, lėtai linktelėjau. Bandžiau išvengti jo žavingo ir gundančio žvilgsnio. Bet nepavyko. Pasimečiau tobulose akyse. Tose tamsiai žaliose, prasmingose akyse. Kurioms tikriausiai niekas negalėtų atsispirti. Žinojau tik tiek, kad aš tam jėgų neturiu. Kai pažiūriu į jas atsiplėšti nebegaliu. Nors pasąmonė rėkte rėktų,, nusuk žvilgsnį“, to padaryti nepajėgčiau. Nebent jis pirmas leistų man atsipūsti ir baigti žavėtis jo nuostabiomis akimis.
Pastebėjau, kad jam patiko mane šitaip kankinti. Bet susivokęs, kad man jau gana nuleido žvilgsnį ir laisvąja ranka užkišo palaidą plaukų sruogą už mano ausies. Pasijutau nejaukiai.