Pratrūkusios grandinės

Aš kartais verkiu. Tiesiog sėdžiu ir verkiu. Kukčioju. Paskutiniu metu taip būna kasdien. Ir dažniausiai vakare, kai lieku viena  prie kompiuterio, kuris pasirodo esąs mano geriausias draugas. Iš dalies dėl to ir verkiu.
Aš ieškau saugumo knygose, įžymių rašytojų citatose ir gamtoje, kai nuvažiuoju į kaimą. Bet aš viena visur. Su niekuo nieko bendro neturiu . Kartais man atrodo, kad skraidau sau ir pati nenoriu įsileist nieko į save... Niekas nesupranta.
Mačernis sakė, kad be kančios nebus kūrybos. Taip kalbėjo ir Sruoga. Bet aš nelaiminga kai kenčiu. Kas  tada iš tos kūrybos ir pripažinimo? Marcinkevičius sakė, kad nelaimingiems žmonės labiausiai reikia meilės. Ir neblogai jis pasakė. O kad kas nors žinotų, kaip man jos reikia.
Kai neturiu ką veikti, aš klijuoju savo giminės nuotraukas. Kartais net per prievartą.  Aš bijau išprotėt. Ar aš jau išprotėjau?
Prisimenu, matydavau verkiančią mamą. Kai ji kūkčiodavo, man atrodydavo, kad ji vaidina. Todėl neidavau jos guosti, tik pasakydavau kažką, kas logiškai mąstant turėtų ją nuraminti. Kai pagalvoju, kokia aš bjaurybė esu! Kur dingo manyje vaikas? Kas mane po velnių gadina šitaip? Mama sakydavo, kad mažesnė būdavau švelnesnė, nuolat kartodavau, kad „myliu savo mamą. “
Ir dabar aš raudu. Raudu ir dėl to, kad savo lemtį pati išsibūriau. Ir atrodo, aš taip norėčiau kad šitas būrimas neišdegtų ir išsisklaidytų su mano pirmąja meile. Velnias, kaip banaliai tai skamba... Man kartais taip baisu būna, nes atrodo, kad aš nieko negaliu pakeist. Atrodo, kad kažkas mirė, o aš – laidotuvėse ir kaldama sau kumštį  į krūtinę kartoju įgrisiusią savo gyvenimo prasmės litaniją, kurios nei pati gerai žinau, nei ja tikiu.
Kodėl???
Nebenoriu nieko. Nebenoriu mokyklos ir kvailų dundukinimų apie filosofiją, jos paieškas literatūroje ar kur kitur. Nebenoriu nieko iš knygų. Nekenčiu knygų. Aš noriu realybės. Noriu patirt bent trupinėlį to dalyko, kuris meile vadinamas. Aš noriu tylėt ir kalbėt su tuo žmogumi vienu metu. Noriu, dieve, tiek daug nuveikt su juo.
Aš nebenoriu rytais atsibust ir galvot tik kaip išpildyt visus mamos nurodymus, kaip nieko nepamiršt ir padaryt visus namų darbus. Nebenoriu aš pusryčiaut ir pietaut tada, kada reikia, aš laisvės noriu. Nenoriu visko mamai sakyti ir kartais, atrodo, galėčiau imti ir rėkti ant jos dėl to jausmo, kurio ji neturi. Na, to kuris gal net jausmu nevadinamas, o pasireiškia tada kai žmonės perdaug negalvoja ir nesiaiškina, neieško reikšmių visame kame ir panašiai. Kartais to savo nusišypsojimo ir pamojavimo prieš išbėgant pro duris, to seno gero vėjavaikiškumo ir žinojimo, kad viskas yra „nieko baisaus“ noriu. Aš noriu išbėgt iš namų pas kažką ir žinot, kad tas žmogus manęs laukia. O dabar manęs laukia niekas. Taip, ponas niekas. Tai yra kompiuteris, prie kurio prisėdu kiekvieną vakarą ieškodama kažko tikrai nuraminančio, ir mano kambarys su  visom mano keistom atributikom: indėniškom, hipiškom, viduramžiškom ir pokario laikų. Bet visa tai manęs nepatenkina, aš nesu laiminga. Ir tas domėjimasis mano paviršutiniškas. Štai tūnau aš, kaip nežinau koks, dulkinas voras savo guoly ir net po truputį imu pamiršti kaip reikia linksmintis. Žinau, vorai nesilinksmina-tai ir yra problema. Bet nepaisant to, vorai būna vieni, o tai, kad ir kaip bebūtų keista, kažko išmoko...
Niekas nesupras manęs tokios. Aš keista. Labai keista.
Sako, negalima žiūrėti į veidrodį kai verki. Aš ir nežiūriu. Bijau save pamatyt. Pamatyt tą vaiduoklį, kuris jau net nebepanašus į žmogų. Kurio siela skylėta ir jis vėjo pučiamas. Ir niekas niekas turbūt neužlopys tų skylių, nes niekas nebemoka.
Kodėl aš nepasipasakoju mamai? Ką aš jai pasakyčiau, kodėl aš verkiu? Aš to net suformuluot nemoku. Ir mama tada pyksta, sako, kad aš iš viso mąstyti nesugebu (ar kažkaip panašiai).
Eisiu šiandien miegoti su ta pačia mintim, kad rytoj bus nauja diena ir galbūt kažkas ateis. Galbūt kažkas netyčia paduos man ranką. O gal aš paduosiu. Bet kaip gi kitaip gyvensi, jei nesikankindamas ir nelaukdamas kažko savo, to tikro ir suprantančio. O aš lauksiu. Lauksiu kaip Hachiko ilgai laukė savo šeimininko prie traukinių stoties, nors jis ir buvo miręs... Aš lauksiu ir turėsiu apie ką svajoti. Nes svajonės ir jausmai, vis dėlto yra pagrindinė mūsų egzistavimo grandis, nors ir kartais negali būti įgyvendinti.