Baladė apie pamestinuką

Apleisto parko pakrašty,
didžiulėj ąžuolo drevėj
mane paliko laumės -
pamiršo, užsižaidusios su mėnuliu.
Gulėjau ir mąsčiau:
kaip aš dabar gyvensiu???
Prabėgdami prošal,
laukiniai žvėrys mane maitino pienu,
nakties šešėliai drąsino maldom,
o ąžuolo Dvasia,
suvysčius savo skraistėn,
dėkojo laumėms ir dievams už tą stebuklą.
Taip bėgo laikas...
Voratinklių šilkinių skraistė
suaugo su oda,
jaučiau, kaip kūnas transformuojasi,
kaip rankos virsta šakomis,
tik protas tapo dar gilesnis.
Dabar stovėjau ir mąsčiau:
koks aš esu laimingas,
galėdamas gyventi savyje -
skaičiuot žvaigždes, klausytis strazdo giesmininko,
su vėju žaist ir laukti,
kol laumės, užsižaidusios su mėnuliu,
paliks ir man stebuklą mažą...