Šaltas laužas (1)

Sidabrinės snaigės lėtai gulė viena šalia kitos į minkštą patalą. Tik stiprėjanti pūga aklinai užklojo žemę ir puolė medžius. Sunkiai girgždėdami jie lingavo vos įstengdami šakomis nulaikyti žiemos kepures. Pilkame danguje blausiai švietė neryškus pabudusios saulės  rutulys, apsuptas šiek tiek ryškesnės aureolės. Raudonis horizonte pranašavo stiprią šalną, tačiau Einaras nepajudėjo, stengdamasis nepasiduoti  kaip niekada stiprios žiemos gniaužtams. Nors ir aušo antra diena, tačiau ryžtas niekur nedingo, o sustingęs kūnas nustojo taip skausmingai reaguoti į šaltį.
Einaras įtempė raumenis ir vėl atsipalaidavo, stingulys pečiuose kiek atlėgo, bet  nugaros apačioje dar pulsavo bukas skausmas, nesitraukiantis nuo vidurnakčio.
Vasarą regėjo, kaip prie šios eglės lapė žaidė su keturiais lapiukais, kurie atėjus giliam rudeniui buvo jau pakankamai suaugę savarankiškai pasitraukti gilyn į miškus. Tačiau pati senoji lapė liko, su kiekviena,   greitai slenkančia,   diena vis keisdama kailio spalvą, kol subrendusių rugių atspalvį pakeitė į sidabrinį baltumą. Einaras vylėsi tik tiek, kad tokiame giliame sniege nesuklydo, ieškodamas jos urvo.
Tiesiai po juo vos pastebimai krustelėjo sniegas. Einaras dar truputį labai lėtai įtempė lanką. Smulkios sniego dulkės sudrebėjusios nusklendė nuo templės ir išnyko gūsiais sūkuriuojančiose snaigėse.   Sniego apklotas staiga susmego, pradingdamas juodoje kiaurymėje ir į lauką atsargiai juodą nosį iškišo lapė. Einaras labiau priminė apsnigtą akmenį, nei gyvą žmogų, tad lapė, nepajutusi žmogaus kvapo, iki pusės išlindusi sudrebėjo, priekinėms kojoms netikėtai prasmegus į gilią pusnį. Juoda nosis neramiai virpčiojo, uosdama orą.
Ir tada jis atleido templę. Strėlė, be geležinio antgalio, smigo tiesiai lapei į akį. Gyvūnas tik šoktelėjo į virš ir tuoj pat nurimo. Tamsus kraujas greitai gėrėsi į sniegą.
Einaras išsitiesė. Sunkus sniego kiautas sueižėjęs nusirito nuo  plačių pečių, atnešdamas kūnui taip ilgai lauktą palengvėjimą. Tačiau, reikėjo pripažinti - ir šaltį,   drąsiai talžanti  vyro kūną.
Pasilenkęs staigiu judesiu ištraukė strėlę ir apvertė lapą, leisdamas nubėgti visam kraujui. Lapės kailis žvilgėte žvilgėjo sidabru, to nepajėgė paslėpti net atšiauraus vėjo sukamos snaigės.   Sesuo tikrai apsidžiaugs ir nepyks, kad medžioklė užsitęsė ilgiau, nei planuota.
Sunkiai sutraškėjo sąnariai, Einarui pasirąžius. Nusprendęs, kad kraujas jau bus nutekėjęs ir nesuteps balto kailio, persimetė negyvą gyvūną per petį. Lanką paslėpęs odiniame dėkle, apsisuko.
Po  kojomis vienodai girgždėjo sniegas. Praėjęs akmeninį milžiną, per tas dvi dienas pajudėjusį dar vieną žingsnį į priekį, pasuko link gyvenvietės. Kiek atsiminė, tas milžinas jau daugybę metų lėtai, tačiau atkakliai judėjo nuo kalnų į jam vienam težinomą vietą. Mažas būdamas, Einaras su kitais berniukais, mėgdavo laipioti tuo akmeniniu galiūnu, kurio mąstymas buvo toks lėtas, kad kažin ar išvis sugebėjo pastebėti tokius trumpaamžius padarus, kaip žmonės.   Senesni žmonės kažkada pasakojo, kad prieš daugybę vasarų tas milžinas kelias dienas sukosi, tarsi ką būtų užmiršęs pakelėje. Apsisukęs išstovėjo dar pusę rudens ir prasidėjus pirmosioms šalnoms vėl pajudėjo.
Vėjas stiprėjo su kiekvienu žingsniu, keldamas į orą ištisas pūsnis. Snaigės taip greitai sūkuriavo aplink, kad nebesimatė net pilko dangaus - kur pažiūrėsi, vien neperregima baltuma. Tačiau Einaras nebijojo pasiklysti pūgoje, tik tyliai keikėsi po nosimi, grimzdamas į dar vieną gilią pusnį. Kelionė į gyvenvietė turėjo būti ilga ir sunki.  

- Koks grožis! - džiugiai sukrykštė Arnora, švelniai ranka braukdama per žvilgantį kailį, - visos merginos pavydės man. Ačiu, Einarai, - ir pašokusi garsiai pabučiavo jį į skruostą.
Einaras su laiminga šypsena pavargusiame veide, atleidęs lanko templę, pakabino ginklą ant sienos. Medžioklė buvo viena iš sunkiausių, ypač per tokią pūgą, tačiau vertinga vien dėl Arnoros šypsenos.
- Sėsk greičiau, kaip tik troškinį paruošiau, širdis jautė, kad tuoj sugrįši.
 Ji švelniai paguldė  negyvą gyvūną ant šaltų akmenų, kur nesiekė ugniavietės kaitra ir kiauras dienas tvyrodavo priedanga. Medinį dubenį prikrovusi iki kraštų, ištiesė jį Einarui.
Stiprus vėjas sudrebino moliu drėbtas sienas.
- Stipri pūga ateina, - nurijęs deginantį kąsnį prašneko Einaras, - tikiuosi, kad ilgai ji nesiautės.  Arnora numojusi ranka, atsisėdo šalia, nenuleisdama nuo jo veido akių.
- Maisto užteks ilgam, net jei ir neisit į medžioklę. Kur taip ilgai užtrukai?
- Lapė pasirodė esanti kantresnė už mane, - nepatenkintas susiraukė Einaras, šaukštu barbendamas į dubens kraštą, - kai tik ten nusibeldžiau, dar taip nesnigo, matyt todėl ir pajuto mano kvapą. Teko laukti, kol visiškai užsnigs mane ir oda atvės taip, kad nebeskleistų jokio kvapo. Girdėjau, kad žmonės rytuose taip medžioja smulkesnius gyvūnus, tačiau tikrai nesitikėjau, kad medžioklė bus tokia sunki.
- Bet nušovei tiesiai į akį, - su pasitenkinimu balse pertraukė Arnora, - bet kuri moteris būtų laiminga galėdama šildyti tokio medžiotojo guolį.
 Einaras šyptelėjo.
- Arnora, baik šnekėti niekus. Mano guolį labai gerai šildo ir tie storieji kailiai.
 Sesuo tik nusišaipė nieko nebesakydama.
Už durų ūžavo gūsingas vėjas, tačiau baisus jis buvo tik tiems, kurie nespėjo grįžti šalia namų ugnies. Einaras buvo visiškai patenkintas ir laimingas, net nebūtų pasakęs ar išvis yra pasaulyje toks dalykas, džiuginantis labiau už šią tylią akimirką. Baigęs valgyti, išsitiesė gulte, pro pusiau užmerktus vokus stebėdamas, kaip sesuo lupa lapei kailį. Savo darbą ji išmanė puikiai, tad ilgai neturėjo užtrukti. Einarui truputi buvo gaila senosios lapės, tačiau greitai nustūmė tas kvailas mintis į šalį. Juk svarbiausia sesers džiaugsmas. Į tą urvą pavasarį atsikraustys kita šeimyna ir vėl džiugins akis žvitriais palikuonimis.  
Tyliai sukiauksėjo kažkuris iš šunų ir nutilo po eilinio gūsio, nešančio nuo pat kalnų sniegą ir trankantį namų sienas. Niekas nebuvo matęs, tačiau visi šnekėjo, kad ledo milžinas Imiras kaip reikalas įsiuto dėl pernelyg šiltos vasaros, tad tikrai atsigriebs žiemą. Tai ir siautėjo iš visų jėgų, primindamas visiems, kad jis vis dar moka valdyti vėjus ir sniego debesis.
Einaras leidosi nešamas skystėjančių minčių į nebūtį, jau nebegaudydamas vaizdinių galvoje, o leisdamas jiems lengvai suktis. Jis tik truputį nusnūs ir eis išgerti šiek tiek midaus bei papasakos apie savo medžioklę...

- Einarai, pabusk.
Jis tuoj pat atsisėdo ir prisimerkė nuo ryškios šviesos. Arnora stovėjo šalia jo lovos, stipriai susisupusi į dailiais raštais pieštą apklotą, kurį jų tėvas atgabeno iš žygio. Lapės kailis jau džiuvo ant virvių.
- Arnora, kas atsitiko?
- Hala dar negrįžo. Ulfas kviečia visus į Ragų Menę.
Einaras pašoko. Niekas nekeltų didelio triukšmo dėl pūgoje laikinai užtrukusių žmonių, tuo labiau, kad tik jis buvo toks kvailas iškeliavęs vienas. Moterys į miškus traukdavo tik po tris ar keturias, kartais net visos iš karto, ypatingai pavasarį, pasirodžius pirmosioms uogoms. Negera nuojauta suspaudė širdį ir Einaras vienmarškinis nuskubėjo į menę. Sniegas tuoj pat permerkė iki pat nuogo kūno, bet mintys liko paskendusios tamsiame negeros nuojautos debesyje. Vyrai, kaip susitarę vienas po kito lindo iš savo būstų, vienas kitas net pasigriebė po kirvį. Kitu laiku Einaras būtų susimąstęs, kaip moterys taip greitai susižino tarpusavyje, kas nutiko, tačiau tam dabar paprasčiausiai nebeliko laiko.

Ulfas sunėręs rankas rymojo prie stalo. Atrodė tarsi ką tik grįžęs iš mūšio - rantuotas šalmas taikiai gulėjo šalia  kalavijo, o auliniai vis dar buvo apsinešę tankiu sniego luobu. Visas galingas karžygio kūnas drebėjo lyg kratomas karštinės, taip dažnai užklumpančios senesnius žmones ankstyvą pavasarį.
Einaras dar niekada nebuvo jo matęs tokio palūžusio. Net tą dieną, kai laivas aklinai užstrigo seklumoje, laukdamas parsiritančios viską niokojančios bangos, Ulfo veide švietė vien ryžtas nepasiduoti iki paskutinės akimirkos. Bet kažkas radosi stipresnis net už tą nevaldomą vandenų stichiją.
Paskutiniai įėję vyrai  uždarė duris, neleisdami vėjui nešti į vidų sniego. Medžio trinktelėjimas tarsi pažadino Ulfą iš gilaus susimąstymo. Švelniai perbraukęs ranka kalavijo ašmenis, pakėlė žvilgsnį, pilną tokio gilaus skausmo, kad Menėje  tvyrojęs šurmulys iškart nutilo.
- Aš galvojau ji užtruko, - galų gale tyliai sumurmėjo Ulfas ir susirinkusieji pasislinko arčiau, norėdami geriau girdėti.
Karžygys pasilenkė ir sunkiai atsidusęs ant stalo užkėlė juodu skysčiu permirkusį maišą. Kraštai atsilapojo, atverdami visiems pažįstamą, tačiau šioje gyvenvietėje visiškai nelauktą vaizdą.
Iš maišo gelmių į vyrus spoksojo gelsvos akys, įrėmintos pilkame veide.
Ulfas pastūmė maišą. Nukirsta galva nusirito stalo paviršiumi ir   dunkstelėjo į aslą. Nuskambėjo keli tylūs keiksmai.
- Dvergas, - žodžius išspjovė šalia stovintis Varinas, pirštais  čiupinėdamas kirvio pentį.
Einaras pasilenkė įsižiūrėti geriau ir giliai įkvėpęs atsilošė atgal - į susirinkusius tarsi gyvos dėbsojo dvergo akys, apsuptos išdegintų randų. Buvo šnekama, kad kuo daugiau valdžios tarp savo gentainių turėjo, tuo stipriau degančia geležimi išsidegindavo veidus
Vienas vyrų nusispjovė ant jos ir po nosim sumurmėjo užkalbėjimą nuo demonų.
- Ir dabar jos nebėra, radome tik tiek.
Ulfas nervingai gniaužė stambiose rankose margą moterišką diržą.
- Esu senas, tačiau nebe toks kvailas, kad tikėčiau, jog Hala gyva -  per daug žmogaus kraujo ten buvo pralieta.
Už sienų sukūkčiojo moteris, apraudodama savo dukrą. Pavasarį vieną medžiotoją aplamdė urvinis lokys. Ir tai tebuvo vienintelė didesnė nelaimė gentyje. Net iš paskutinio karinio žygio grįžo visi gyvi ir dar ilgai aukojo dievams brangius daiktus, dėkodami už sėkmę.
Einaras nudelbė akis. Rankos nesuvaldomai drebėjo. Sieloje kažkas dėjosi, neaiškus slogutis apglėbė visą kūną ir nenorėjo paleisti.
Ulfas diržu apvyniojęs kardo rankeną, į rankas paėmė šalmą, akimis tarsi tyrinėdamas gausybės kirčių paliktas įrantas.
- Kai nustos snigti, keliausim paskui dvergus ir atsiimsim mano dukros kūną.
Slegiančioje tyloje skambantis Ulfo balsas buvo persunktas nevaldomo pykčio ir žiaurumo.
- Man jau senai žygūnai kartojo, kad demonai paskutiniu metu nerimsta, gimdo palikuonis, kažkam ruošiasi, tiek daug kartų girdėjau gandus apie išprotėjusius trolius, medžiojančius nebe žmones, o ėdančius vienas kitą. Tačiau neklausiau ir Hala šiandien nebegrįžo.
Vienas karių tyliai atsikosėjo ir susigėdęs nudelbė akis, tačiau Ulfas to tarsi nepastebėjo.
- Kuo toliau dvergus nustumsim, tuo jie ilgiau bijos grįžti. Mano skausmo jūs suprasti nepajėgsti ir jei reikes, melsiuos net svetimiems dievams, kad to niekada ir nesuprastumėte. Jei kas nenori kartu, sakykite. Kaip ginsite savo brolius ir seseris šįkart rinkite patys.
Už durų garsiai suriaumojo ledinis vėjas, nešdamas pro nesandarius sienų plyšius smulkias sniego dulkes. Sužvengė žirgai ir nurimo vėl. Rauda tilo, vos girdėjosi tylus kukčiojimas. Ulfas rankose vartė šalmą, tarsi nežinodamas ką su juo daryti.
- Prašau šį vakarą pasimelsti dievams už mano dukrą, kad jos kelionė būtų lengvesnė nei mirtis.
Ulfas sunkiai sudribo į iš vientiso medžio kamieno išskaptuotą sostą ir susimąstęs įsistebeilijo į diržu perrištą kalaviją.

- Arnora, Halos nebėra.
Arnora aiktelėjusi paleido puodynę ir delnais užsidengė akis.  
- Kai sniegas nutils, Ulfas iškeliaus su tais, kurie norės kartu, - Einaras suspaudė kumščius, - visi keliausi į tą laukinę medžioklę.
- O gal ji dar gyva?
Einaras papurtė galvą. Tyliai sučirškė žarijos, kai ant jų nutiško keli lašai putojančio troškinio. Arnora priėjusi nukėlė puodynę nuo akmenų ir atsisėdo šalia, ištiesdama rankas į liepsnas.
- Ir tu eisi?
Einaras atsilošęs pažiūrėjo į seserį. Nors judviejų motinos beveik neprisiminė, tačiau neabejojo, kad taip ji atrodė būdama jauna - įkypos melsvos akys, siauras veidas ir rugių gelsvumo plaukai. Daugelis jaunuolių bandė ją merginti, tačiau Arnora atkakliai vengė visų, šnekėdama, kad dar ne laikas, kad dar palauks. Einaras bijojo tik vieno -  netikėtos  žūties mūšio lauke ar nelaimingos medžioklės. Sesuo tada liktų visiškai viena.
- Keliausiu.
Arnora nusisuko į ugnį, nieko nebesakydama. Pečiai sudrebėjo, tarsi ji tvardytų raudą, tačiau daugiau niekaip neišsidavė. Einaras iš visos širdies troško pasakyti, kad liks gyvenvietėje, bet žinojo, kad nė vienas karių taip nepasielgs. Jei dvergai taip suįžūlėjo, kad prie pat gyvenvietės užmušė Ulfo dukrą ir pavogė kūną, niekas nenorės likti šildytis prie židinio.
Kaip ir visi gyvenvietės vyrai, mirties Einaras nebijojo, ypač jei tai lems ramesnį sesers gyvenimą. Kuo kilnesnė žūtis, tuo geresnis likusių gyvenimas. Taip mokė jį tėvas.
Tyliai spragsėjo žarijos, Arnoros kukčiojimas netilo, tačiau ji kantriai kartojo vienoms moterims težinomus žodžius, padedančius mirusiems greičiau susirasti savo gimines Dvasių Menėse. Einaras pabandė susikaupti, tačiau niekaip neįstengė, vis į galvą lindo įkyrios mintys, kad Halos mirtis tėra vienas mažas lašas iš griausmingai atriedančios jūros. Be to jis mokėjo tik  užkalbėjimus, skirtus mirštantiems kariams.
Bet Hala kovėsi, nors jau tada turbūt suprato, kad gyva neliks.
Einaras kaip galėdamas tyliau išsitraukė medžioklinį peilį ir greitai perbraukė ašmenimis per nykščio pagalvėlę. Du kraujo lašai nusirito ant kailiais išklotos aslos.
- Mano kūnas stiprus, mano dvasia galinga, mano žvilgsnis aštrus, mano kirvis nuodingas....
Sulojęs aviganis pabaidė pernelyg smalsų sabalą, kuris iš visų jėgų nuskuodė atgal į mišką. Iš dangaus sniegas krito stambiais kąsniais, užklodamas visus namus ir slėpdamas takus. Dangų visiškai užgožė stipri pūga, nešanti keistus garsus ir slegiančią negerą nuojautą apie artėjančią audrą.