Namai paskendę šukėse

Lapų šlamesys ir veidą kedenantis vėjas privertė pabusti. Per skruostą nubėgusi seilė išdavė, kad buvau kietai įmigus. Vidurvasaris, o medžio lapai jau pradėjo gelsti. Paliečių storą medžio žievę ir bandau įsivaizduoti kaip susilieju su juo. Jis žino visas mano paslaptis, o aš apie jį, nieko.
- Man laikas, turbūt visi manęs ieško.
Takas per ką tik nupjautą pievą kvepiančią šiltu dar nespėjusius sudžiūti šienu veda atgal į miestą, į šaltą betoninę realybę. Pasileidžiu tekina per kalniuką. Akimirkai sustingstu priešais atvažiuojantį traktorių. Vairuotojas signalizuodamas mojuoja rankomis ir greičiausiai riebiai keikiasi. Trukteliu pečiais ir pasitraukiu į šalį leisdama vartytuvą prisikabinusiam traktoriui prasilenkti. 
- Žiūrėk kur bėgi. – pro pravirą kabinos langą šūkteli vyras.
- Žiūrėk kur važiuoji – tyliai šnabždu pasukusi veidą kiton pusėn ir pasileidžiu tolyn pro žiemkenčių laukus. Braukiu delnu per gelstančių javų varpų viršūnes ir girdžiu kaip šlama jų plonyčiai stiebai. 
Miesto ženklas ir iš kart asfaltuotos gatvės. Kitoj kelio pusėj moteriškė apsirengusi juodai greičiausia traukianti į bažnyčią. Pamojuoju ranka, bet ji man neatsako.
Paskutinė troleibuso stotelė, mane žavi išasfaltuotas kelias apskritimu. Šimtus kartu apibėgau jį per išvartytus šaligatvio bortelius. Tik šį kartą neturiu savyje jėgų, jaučiuosi prislėgta, širdis plaka lyg pasiutus, pranašaudama kažką negero.
Prisėdu ant suoliuko su sulaužytu atlošu ir ranka perbraukiu per užrašus puošiančius medines lenteles. Kiek daug čia meilės, kada nors ir aš paliksiu čia pranešimą apie savo meilę.
- Labas rytas dėde Petrai, ar pavešite mane iki centro? – pažystu beveik visus troleibusų vairuotojus. Žinau, kuris paveš už dyką, o kuris apšauks, kad esu valkata.
- Šok vidun, šiandien kontrolės nebus. – Nusišypso plačiais ūsais pasipuošęs vyras.
- Ačiū, o kaip jums šiandien rytas? – Bandau neduoti ramybės ką tik į aikštelę įriedėjusio troleibuso vairuotojui.
- Saulėtas, gražus rytas, o tu kur taip anksti lakstai.
- Naktį praleidau toliau nuo miesto.
- Negerai.
- Žinau. – kurį laiką abu tylim. - Dėde Petrai kiek metų jūs dirbat vairuotoju.
- Nežinau jau labai senai, nuo pat akademijos baigimo. Palauk tuoj suskaičiuosiu. – vyrais, lyg susijaudinęs jaunuolis teikdamas gėlių savo mylimajai, bando suskaičiuoti metus ant pirštų. – dvidešimt trejus metus.
- Nepabodo?
- Nežinau, turbūt ne. Turbūt nieko daugiau ir nesugebėčiau dabar daryti.
- O jūs turite vaikų?
- Taip dvi dukras bet jos vyresnės nei tu. Vyriausioji jau universitete mokosi. Labai protinga, tikrai... – pastebėjau kaip nutilo jo balsas, o kairės rankos pirštai suspaudė dešinį delną. Vestuvinio žiedo vietoje matosi įspaudas, bet pačio žiedo ne.
- Aš ir kai užaugsiu turėsiu vaikų. Daug vaikų ir visus juos labai mylėsiu. – Pažvelgiau pro langą sėdėdama ant laiptų vairuotojo kabinoje. Stotelėje jau būriavosi saujelė žmonių. Jie tokie apsnūdę tarsi ką tik pabudę iš saldaus miego. Žinau jie net nepastebi koks gražus šiandien rytas, nes aplink vien bejausmis betonas. Šaltos sienos ir gatvės ir medžiai dūstantys nuo automobilių išmetamųjų dujų.
- Kaip manai važiuojam?
- O duosit man pavairuoti?
- Ne. – balsu nusijuokia vyras. – kai užaugsi ir turėsi teises, tada gal ir duosiu.
- Gerai. - Atsistojus pasirėmiau galvą į priekinę troleibuso panelę.  – O galiu duris atidaryti? Aš žinau kaip tai daryti.
- Gali. – dar kartą nusijuokia vyras kai aš suspaudau tris mygtukus ir įleidžiu keleivius vidun.
- Lekiam aplenkti vėjo. - Ištiesiu ranką į priekį kaip laivo kapitonė.
Net nepajutau, kaip greitai prabėgo laikas atidarant ir uždarant troleibuso duris. Vairuotojas net leido keliems keleiviams bilietus parduoti. Malonūs žmonės pasitaikė, jaučiausi laiminga, nes žmonės man buvo dėkingi. Devyni sustojimai ir artėjo dešimtas, jau laikas bus išlipti. Atsirmusi į stiklinę sieną, skiriančią vairuotojo kabiną nuo keleivių zonos, atrėmiau kairę koją pasiruošdama sustojimui ir sekiau akimis artėjantį medžiais apaugusį sustojimą.
- Ačiū dėde Petrai malonu buvo pabūti jūsų laivo kapitone. - padovanoju plačią šypseną vairuotojui lipdama iš troleibuso.
- Saugok save...
Vaikų namų vartai dar uždaryti, bet žinau kad visi jau atsikėlė ir turbūt šiuo metu pusryčiauja. Peršoku tvorą skiriančia kelią nuo šalimais esančio parko. Pasinaudodama vijokliais patenku į vidinį namo kiemą. Darbininkai net nepastebi kaip prabėgu pro juos ir lyg lapė strykteliu pro pravirą pirmo aukšto tualeto langą. Jis atviras, nes vienintelis, kurį pavyko atidaryti ištraukus vinis. Deja kiti langai stipriai užkalti. Paskubomis sukišu vinis atgal į lango rėmą, kad niekas nepastebėtų, jog šis langas buvo atdaras. Nuprausiu veidą vandeniu, taip kad sušlaptų dalis plaukų ir lyg niekur nieko išstrigsiu į koridorių.
- Erika, - griežtas balsas iš kito koridoriaus galo priverčia mane krūptelt, bet bandau apsimesti, kad negirdėjau jo. – Su tavim kalbu. Staigiai ateini pas mane.
- Taip auklėtoja? – atitusku į ją ir bandau parodyti plačią šypseną.
- Nereikia čia tų dirbtinų šypsenų, kur tave velniai nešioja?
- Aš, aš ryte, viršuje tualetas buvo užimtas ir nusileidau į pirmą aukštą. – bandau rasti žodžius pasiteisinimui.
- Aš tau tuoj parodysiu užimtas. Ateik čia. – stiprios rankos suspaudžia mano marškinių apykaklę ir plaukų kasą, kilsteli viršun ir pradeda purtyti. – Pastoviai su tavim problemos, o tu žinai, kiek mes turime dėl tavęs rūpesčių. Tu šiandien pusryčių negausi ir pietų negausi, o jei būsi gera, tai vakare pasenusios duonos riekę galėsi suvalgyti. – Paleido mane į sieną.
- Ai.. – per ašaras ir skausmą negalėjau ištarti nei žodžio. ~ Aš gi nieko blogo nepadariau. Spausdama prie pilvo sutrenktą alkūnę negalėjau žiūrėti į priešais stovinčią moterį.
- O dabar į tamsųjį kambarį virtuvėje.
- Prašau jūsų.
- Aš ir tavęs jau kiek sykių prašiau būti paklusniai, o tu ką? Naktimis slampinėjai gatvėmis kaip kokia valkata. Ką ten valkata tu esi išgama. Tu suprask aš tau noriu gero. – vėl pagriebdama už kasos ir temdama į virtuvę tęsė. – Jei nori kad tau būčiau gera turi išmokti manęs klausyti.
- Aš išmoksiu, aš būsiu gera.
- Netikiu.
- Nereikia, prašau aš gera. – sulig šiai žodžiais paskendau tamsoje, prieš mane užsidarė durys. Parkritau ant žemės ir pajaučiau kokios šaltos grindys.
Šis kambarys tapo mano antraisiais namais. Kai mane uždarė į šią įstaigą viskas buvo gerai. Galvodavau kaip man pasisekė, kad nebereikės kentėti girtų tėvų smurto, bet kai atėjo nauja vadovė Veronika iš karto jai nepatikau.
- Aš nieko blogo nepadariau. -  Dar kartą per ašaras bandžiau įtikinti žmogų, kuris ką tik praėjo pro duris. Mačiau kaip jo šešėlis durų apačioje trumpam stabtelėjo, bet  po akimirkos greitai  dingo.
Atsisėdus kambario kampe, pagaliau pradėjau matyti tamsoje. Aplink tik šluotos kibirai ir visokie chemikalai. Pabandžiau užmigti, bet šaltos grindys smelkėsi kiaurai, o ašaros niekaip nenustojo bėgusios.
Praėjo geros trys valandos ir pro mane nepraėjo nei vienas žmogus. Bet staiga į akis plykstelėjo šviesa iš lempos ant lubų. Prisidengiau ranka, nes tai buvo netikėta.
- O tu ką čia veiki? - atrakinusi duris net krūptelėjo valytoja.
- Užsitrenkiau ir niekas manęs negirdėjo, o aš tiek šaukiau.
- Tikrai? Negirdėjau, - nervingai pradėjo žvalgytis aplink tarsi nežinodama ką daryti.
- Čia labai storos sienos, pažiūrėkit. – bandydama šypsotis pabeldžiau kumščiu į sieną.
- Taip tikrai, - nepatikliai žvilgtelėjo į sieną, -  o kas tave užrakino?
- Aš gi sakau užsitrenkiau. Ryte išpyliau arbatą valgomajame ir atsiuntė mane paimti šluostės, kad išvalyti, o kai atėjau durys užsitrenkė ir užsirakino. Tikrai aš nemeluoju. – Dar labiau padidinau šypseną. Jaučiau, kad ji manim patikės. – leiskit man bėgti manęs turbūt jau ieško.
- Kažkodėl manau, kad tu meluoji. Tuoj paklausiu Veronikos. – traukdama iš kišenės mobilųjį telefoną. Bet nespėjo, iš visos jėgos pastūmiau valytoją ir ši aukštielninka krito ant žemės. Vis tiek jos nemėgau. Dar bandė sugriebti už sijono, bet nepavyko. Pirma mintis buvo bėgti į viršų susirinkti daiktus ir pasprukti kuo toliau nuo šios vietos.
~Susirasiu vairuotoją Petrą, jis labai myli savo dukras todėl mokės mylėti ir mane. – vienintelė mintis, kuri šiuo metu sukosi toje mažoje galvoje.     

***
- Laba diena, - nusišypsojo Veronika prieš ją stovinčiam vyrui. – Kur jūsų žmona?
- Žvalgosi kieme, ieško tinkamo vaiko įsivaikinimui.
- Gerai, bet būtų geriau, kad pirma ateitų pas mane susitartume dėl dokumentų sutvarkymo.
- Tuoj paskambinsiu jai. – naujausio modelio I-Phone telefonas iš kart užkliuvo vaikų namų direktorei. – Irena ateik, čia tavęs labai reikia. Tuoj bus.
- Gerai, prisėskit. Arbatos, kavos? -  maloniu balsu kreipėsi į 26 metų vyrą.
- Man nieko, Irenai juodos kavos, ji mėgsta. – nesidrovėdamas išpyškino.
Vaikų namų vadovės kabinetas buvo įrengtas jaukiai. Pastelinėmis smėlio spalvomis nudažytos sienos ir mediniai rankų darbo baldai darė jį labai šiltu. Jaunam vyrui iš karto užkliuvo ant sienų kabantys pažymėjimai ir pagyrimo raštai. Juose buvo rašoma, kad priešais sėdinti moteris puiki psichologė, daktaro laipsnį turinti medikė.
- Jūs taip nesijaudinkite. – moteris rimtu balsu pasakė nepakeldama akių nuo dokumento, kurį šiuo metu pildė.
- Aš nesijaudinu. – nervingai trindamas telefoną rankoje.
- Gerai. – atsakyme jautėsi ironija. Kaip tik tuo metu į kabinetą įėjo Irena.
- Laba diena.
- Sveiki malonu ir vėl jus matyti. Šaunu, kad šį sykį atėjote abu, turiu jums keletą klausimų.
- Žinokit, turiu labai nedaug laiko. Už valandos man susitikimas su partneriais. Duokite kur reikia pasirašyti ir aš lėksiu. – net neatsisukęs į sutuoktinę išrėžė vyras.
- Palaukite, jūs norite įsivaikinti vaiką ar įsigyti prekę?
- Įsivaikinti, - giliai atsiduso vyras. Žmona smeigė alkūnę į šoną ir padovanojo piktą žvilgsnį.
- Viskas gerai. Mielasis pasuk savo partneriui ir atidėk susitikimą.
- Gerai, pabandysiu, bet nepažadu. – Po dar vieno gilaus atodūsio subumbėjo sau po nosim.
Pro durų plyšį buvo gerai girdėti kaip vyras atsiprašinėja už susitikimo atkėlimą. Tuo metu kabinete tvyrojo tyla, rodos visi klausėsi apie ką kalbą vyras išėjęs už durų. Irenos veidą puošė savimi patenkinta šypsena.
- Jūs senai vedę? – nutraukė tylą psichologė.
- Treji metai.
- Kokie jūsų santykiai su vyru?
- Galiu neatsakyti?
- Ne.
- Nežinau, turbūt geri, nesimušam, važiuojam kartu į keliones du kartus per metus. Jis paskendęs darbuose, paskutinius metus kai buvau nėščia nelabai jį ir mačiau.
- O kam jums antras vaikas?
- Matot mano gimdymas buvo komplikuotas ir daktarai pasakė, kad daugiau mes vaikų turėti nebegalėsim. O vyras labai nori turėti tris vaikus, čia turbūt jo šeimoje kaip tradicija. Brolis turi tris, sesuo tris jis pats iš trijų vaikų. Tai ir pagalvojom dabar įsivaikinsime vieną, po kelių metų dar vieną. – tuo metu vyras grįžo į kabinetą.
- Apie ką kalbat? – jau maloniu balsu uždavė klausimą.
- Pasakoju dėl ko mums reikia antro vaiko.
- Taip, papasakokit ir jūs dėl ko jums reikia antro vaiko.
- Man? Nežinau? Kuo daugiau vaikų tuo smagiau. Aš turėjau vyresnį brolį ir sese tai pagalvoju mūsų sūnus irgi turės vyresnį.
- Mes perskaitėm jūsų pasiūlymą dėl Andriaus. Šaunu, kad jis sveikas, bet pasitarėm ir nusprendėm, kad jis truputi per didelis, paauglys gi, maištingasis amžius, žinot problemos. Mes norėtume sveikos mergaitės, kokių aštuonių metų. Leistume į mokyklą būtų labai šaunu.
- O žinot kiek žmonių laukiančių eilėje įsivaikinti tokį vaiką? Šaunią, sveiką, mielą mergaitę, tokią kaip per televizijos laidas rodo?
- Aš įsivaizduoju, mes iš tikro norėtume nebūti eilėje. Mes tikrai nesame asocialūs, aš netgi atnešiau jums pažymą apie turimą nekilnojamąjį turtą, pajams ir....
- Atsiprašau, kad nutraukiu, šaunu bet yra tvarka ir man atrodo, kad jums šiuo metu pilnai pakanka vieno vaiko, kurį turite.
- Mes galime sumokėti.
- Ir vėl grįžtame, prie to, kad norite įsigyti prekę. Bet tai juk mažas žmogus.
- Bet vis tiek mes galime sumokėti, tik įvardinkite sumą, su socialine darbuotoja viskas jau sutvarkyta. Štai pažymos kopija, sakė kopiją ir jums išsiūs.
- Gavome, viskas labai gerai, bet...
- Žinot jei jūsų vaikų namuose nerasime tinkamo vaiko kreipsimės į kitus vaikų namus. – įžūliai nutraukė dialogą jauna moteris.
- O gal man paskambinti Jonui Užliedžiui? Mes kartu tenisą lošiam. Labai nenorėčiau, kad jūsų viršininkui reiktų į visą tai įsikišti. – piktai pradėjo grasinti vyras.
- Dešimt tūkstančių.
- Nesupratau? – atsisuko į jauną moterį vaikų namų viršininkė.
- Litų, girdėjau tokią sumą imate už vaiką. Dar girdėjau iš užsieniečių imat tokią pat sumą tik eurais.
- Nutrauksiu jus, jokių pinigų iš jūsų neimsiu. Aštuonerių metų mergaitės mes neturime, turim dešimties. – Galvodama apie Eriką, stalčiuje pradėjo ieškoti mergaitės bylą. – štai jos nuotrauka. Galiu pasiūlyti šį vaiką, sveika, žvali, galiu atvesti, pabendrausite.
- Aš ją mačiau bėgančią koridoriumi, prieš ateinant.
- Negali būti ji šiuo metu turi užsiėmimą. – sunerimusiu balsu neslėpė nuostabos moteris.
- Bet tikrai ta pati. Šauni mergaitę mes ją imam.
- Palaukit sekundę, jūs pirma pabendraukite su ja, o tada žiūrėsime ar ji jums tiks.
- Kai ji koridoriuje į mane atsitrenkė  mūsų žvilgsniai susikirto, aš tikrai pajutau artimą ryšį. O pagal išvaizdą jai dvylika duočiau. Matai Tomai, vaikų namuose vaikai greičiau bręsta. Jei paimtume trylikos metų berniuką, tai turėtume šešiolikametį ir tuoj į gyvenimą jau reiktų išleist nespėtume ir pasidžiaugti. – taip ir būtų tęsusi monologą jei ne vyro juokas.
- Baik nusišnekėt. Ponia Veronika tikrai norėtume pasikalbėti su šia mergaite.
- Aš tuoj – pakėlusi akinius rinkdama numerį mobiliajame telefone. – Laba diena. Angele gali pažiūrėti ar Erika vis dar užsiėmus. Ne? O kur ji? Gerai pati surasiu.
Veronika atsistojo ir dideliu žingsniu išlėkė pro duris prieš tai atsiprašiusi jaunos šeimos.

***

Bėgau kiek kojos neša ir ji išdygo tarsi iš niekur. Jauna graži moteris pastojo man kelią. Jos šviesūs plaukai saulės šviesoje spindėjo, kaip mano mamos tomis akimirkomis, kai būdavo blaiva.
- Atsargiai, neužsigauk, - palietė man petį.
Nieko neatsakiusi pažvelgiau jai į akis ir pasileidau tolyn. Tos akys jos pasirodė tokios šiltos. Dvidešimt penki mediniai laiptai ir aš jau viršuje. Miegamajame nebuvo nei gyvos dvasios, visos 12 dviaukščių lovų paklotos idealiai. Visi vaikai žaidė lauke.
Paskubomis pradėjusi rinkti daiktus ir grūsti į mokyklinę kuprinę. Mergaitė greitai suprato, kad beveik nėra ką rinkti. Tiek tų ir daiktų. Tačiau akimirkai priglaudusi galvą prie pagalvės prisnūdo.
- Kelkis išpera. Ką čia sugalvojai? Pabėgt? Aš tau kai pabėgsiu tai mažai nepasirodys. Už valytoją tu dar atsakysi. O dabar staigiai ruoškis pokalbiui, greičiausiai pavyks tave iškišti. – grubiai nuvilko visus rūbus ir iškračiusi kuprinę išrinko kitus. – Ir kaip dabar atrodai? Kaip iš karvės gerklės ištraukta. Žiople tu.
- Aš nesu žioplė! – dar nesuvokdama, kad pabudau pabandžiau atsikalbinėti ir už tai gavau delnu per užpakalį.
- Renkis greičiau neatsikalbinėjus, tavęs laukia potencialūs tėvai. Nusivalyk snarglius, o tai atrodai kaip čiučela. Tu turi jiems patikti, jie geri žmonės, o jei tave pasirinks gyvensi geriau nei aš, ar bet kuris kitas šios skylės darbuotojas. Neverta tu tos šeimos, oi neverta. 
Nenorėjau eiti pas tuos žmones, visi su kuriais susitikdavau manęs nenorėjo, o ir aš nerodydavau didelio noro. Ir šiuo metu mano planai susirasti vairuotoją Petrą, jis tikrai mane mylės ir nebereikės kentėti. Nebereiks bendrauti su kitais vaikais, nes jie manęs nemėgsta.
Tempdama koridoriumi Veronika vis taisė mano marškinių apykaklę, o aš ją vis atlenkinėjau. Po trečio karto gavau per nagus, pusė rankos nutirpo. Jaučiau, kad nieko gero iš šio susitikimo nebus.
- Nesyspiriok, su tavim blogiau nei su mažu vaiku.
- Aš ir esu mažas vaikas.
- Ne, tu esi didelė mergaitė ir noriu, kad nepadarytum man gėdos. – praverdama duris į savo kabinetą rūstus veidas pasikeitė į linksmą. – Susipažinkit Tomai, Irena, čia mūsų šauniojo Erika.
- Laba Erika, mes jau matėmės.
Nežinau kas man pasidarė, gal nuovargis, o gal toksai buvo likimas. Ištraukiau ranką iš Veronikos delno ir pasileidau prieš mane stovinčiau moteriai į glėbį. Apkabinau ją ir pajutau jos šilumą.
- Aš esu labai gerai mergaitė. – pažvelgiau į viršų, bet akys pilnos ašarų nieko nebematė.