Kiškuva (tęsinys-1)

Ant molyno prie Papiškių,
Priešais Saulę snaudžia kiškis.
Dobilienoj įsirausęs
Ir atstatęs ilgą ausį,
Miega jis akis atmerkęs
Net, kai lietūs šalti merkia.
Reikia nuolatos budėti, -
Net sapnuojant vis regėti.
Priešai vaikšto be takelių
Ir užpulti visad gali.
Galvoje jo – mintys sunkios,
Nes vaidenas lapės snukis.

Šitas kiškis Bruzduliauskas,
Giminėlėj pats seniausias –
Pensiją nemažą gauną
Ir į krizę nusispjauną.
Rodos miega – nesuprasi,
Ar jis žiūri, ar šiaip smakso,
Ar galvoja, kad jo striukiam
Nenudirtų kas kailiukų...
Mintys sunkios kasdieninės
Vis užplūsta prieš nakvynę.
Nuo viršūnės kalno molio,
Matos miškas ne už tolių,
Tad laputės ilgasnukės,
Po valdas jo nuolat sukas.

Senis svarsto, ak nejaugi,
Jie negali apsisaugot, -
Kas lapes organizuoja,
Kad nevengia jos pavojų?
Ne tik dieną, bet ir naktį
Į nagus gali patekti.
Kol galvojo, svarstė, sprendė –
Vanagas aukštybėj sklandė
Ir aštriu žvilgsniu smulkiausiai,
Žvalgė kalvą Bruzduliausko.
Visi kiškiai jau sukilę,
O vyriausias net pražilęs...
Bet jis nekelia pavojaus –
Kojos sunkios, vos kilnoja.
Egi, ten toliau, kas vyksta,
Iš žolės mažiukai dygsta:
Viens po kito, viens po kito –
Ką jie veiks čia anksti rytą?
Ir nutaręs juos stebėti,
Nutūpė į tamsią vietą.

Kiškučius kiškienė kviečia,
(Nes seniai jau saulė šviečia),
Prakrapštyt akis nuo miego,
Ir nepulti prie to „Lego“,
Ir kompiuterį pamiršti –
Nuo klavišų dyla pirštai.
- Na greičiau, atlikim mankštą,
Kolei priešai čia nevaikšto!
Po penkis į eilę stokit
Ir kojytes greit kilnokit:
Viens-du-trys, viens-du trys,
Kiškis niekad nebailys...

Pamokėlei įpusėjus –
Dangų uždengė šešėlis...
Vanagas jau suka ratą
Ir aiškiausiai kiškius mato,
Bet mažiukai vis mankštinas,
O po to bėgs krimsti blynų.
Pratimus atlikti bando
Ir nemato, kas ten sklando...
O Mažasis-neklusnusis
Bėga nuokalnėn uždusęs...
Kai kiškienė pastebėjo,
Jis tolokai nustriksėjo,
O šešėlis vis artėja,
Su žolelėm susilieja...
Vanagas-vagis atsklandęs,
Griebė Mažąjį už sprando;
Į žoles sparnais sukirtęs,
Lyg kondoru būtų virtęs,
Su grobiu skubiai pakilo
Ir nuskrido linkui šilo.

Oi, skaudėjo jam kailiuką-
Kvykė, spiegė kiškeliukas, -
Tas plėšikas neraliuotas,
Į Varcios jį nešė plotus...
Ten kiškelis miško trake,
Marškinėlių nebeteko...
Sunerimo visas kalnas,
Kiškiams jau panižo delnus:
- Broliai, griebkime po žalgą
Ir į mišką siųskim žvalgą...

Bruzdu, brazdu Bruzduliauskas,
Dairosi nuo beržo pliauskos:
- Kas čia vyksta, kas čia spiegia?
Verkdama kiškienė bėga:
- Tik pažvelk į melsvą dangų,
Ten baisi nelaimė rangos, -
Vos lemena jo martelė,
Liejas ašaros upeliais.
Kur jos krito, kur jos smigo -
„Kiškio ašarėlės“ dygo.
Skleidė žiedus ta žolelė,
Per pievelę, per kalvelę...
Net į mišką nužydėjo -
Keršto kelią pažymėjo...

Bėgtų kiškė ir vienužė,
Į tą tamsiąją giružę -
Ten, kur plėšrios vilkų rujos,
Vanagai virš eglių zuja....
Kiškis marčią vis ramina,
Siūlo nuoviro iš kmynų.
Nevidonui jis atkeršys -
Jau dabar į kovą veržias,
Pasidirbsiąs kalaviją,
Iš to krūmo karklavijo
Ir įjungęs internetą,
Sužinos nelaimės vietą.