Aš – tiesa

Kiekvienas ant kurpalio savo tempia,
O aš viena nuvargus ir nuskurus –
Degu tarsi Čiurlionio rankoj lempa,
Be savo veido, be kasdienio tūrio.

Esu aš nesuvokiamo likimo,
Jis skirtas man, bet be jokios tikrovės –
Tik ilgesys ir amžinas lėkimas,
Lyg būtų vidų mano kas sugriovęs.

Per amžius aš, tiesa pasivadinus,
Keičiaus ir glosčiaus prie kiekvieno kampo –
Nuo skęstančių asirų vandenyne,
Lig šių dienų tikrovės išsitempus.

Tiesos juk būna ne viena lentyna,
Ji kaip svogūnas skraistėmis apėjus,
Su netiesa užgesusias lenktynes,
Kai įtampa pasiekia apogėjų,

Aš palieku kentėt ant savo kryžiaus
Ir ne metus, o šimtmečius ilgiausius,
Kol atskalūnas mirti pasiryžęs,
Vėl į žodžius manuosius įsiklauso.

Žmonių gudrioji padermė prie manęs
Labai jau nori glaustis ir mylėtis,
Bet ji savy nešiojas tiesą seną,
Lyg nuo lietaus apsaugojantį skėtį.

Ji klaidžioja į šonus, ir be galo,
Vis nejaučia paklydus tarp brūzgynų,
Žmogus pamėgęs savo idealą –
Protu, jausmais nuo priešo aršiai gina.

O aš lieku gedėti ir ilsėtis,
Kol paklydimų visumą sutaršo
Akinančios tikrovės rankos kietos
Ir augančių nesutarimų karštis.

Aš čia esu ir aš judu į priekį,
Kaip laikas, kaip atominė esybė,
Nes su manim kaip lygi pasilieka
Visais kraštais sužydus neteisybė.

Gerai žinau – kelionė ta be galo
Bus apgaulingais spinduliais sutviskus,
Tiesos žvaigždė liks toliuose įšalus,
Jon kelią puoš juodieji obeliskai.