Prisiminiau, kaip tu nupirkai man tų vanilinių ledų. Liežuvio galiuku laižiau saldų kaip cukrus baltą kupolą ir pamiršau viską pasaulyje...
Prisiminiau, kaip pakvietei mane nueiti į tą olą. Laikei paslėpęs ten lobį. Tačiau, aš ten nieko nepamačiau. O gal tu nenorėjai, kad matyčiau...
Prisiminiau, kaip plaukė debesys ankstų vasaros rytą ir rasos lašeliai kuteno basas pėdas.
Prisiminiau, kaip tu man pasakei, kad myli... Gaila, kad tu to paties negali prisiminti.