Kiškuva (tęsinys)

Džiaugias kiškiai žvairažiūriai,
Kad dar dzūkai nesugriuvę,
Kad pasėja jie žemkenčių
Ir linksmai Kalėdas švenčia.
Neprasčiau ir per Velykas –
Puotas kelia (jei kas liko).
Gera kiškiams dūkt po kaimus –
Žėlmenėlius ėst be baimės,
O, kai žiemą visi miega,
Gali rausti iš po sniego.
Bet medžiotojai nesnaudžia,
Jie šratais kiškius suaudžia.
Žvairažiūrams duoda garo –
Kailiuose skylių pridaro.

Kiškeliūgos vengia miško:
Letenėles bado šiškos,
Kadagiai taip pat ne broliai,
Šonan duria per du colius.
Voveraičių nesimato,
Tarp šakų, kažkur jos slapstos.
Ne gi, kiškis lips į medį?
Per slidi žalia kaladė.
Jis už voverę – sunkesnis
Ir jo būdas kitokesnis.
Ir ežių, aišku, kad reta –
Laukuose daugiau jie kreta…
Ir iš ežio, koks ten draugas?
Lūpas nuolat reikia saugot,
O be to, tos ežio galios,
Net lenkčių eit nieks negali
Prastas draugas kiškių “šaikai”.
Nuolatos drebėti reikia –
Ten net lapai griausmu čeža.
Miškuose draugų jiems maža!

Nuotykiais garsėja kiškiai
Nuo Kaciolkų lig Papiškių
Ir ligi pačių Pilvingių
(Ten jų ežeras spalvingas).
Raiscinykus dar užkliūna
Ir Meškų salas už liūno…
Ten visur kiškeliai laksto,
Bet ne visada jie mąsto,
Nes neturi tokių galių, -
Didis vargas jiems bezdaliams.
Ir vis tiek tą plačią šalį
Kiškuva vadinti galim.
Daug čia visko aprašyta
Ir gražiai apipaišyta.