Gyvenimas pagal Tiją. Neklaužadas garbanas ir vaikinus

Bjaurybė
Padėjau kamuolį į vietą, ir jau sukausi eiti, bet išgirdo už savęs užtrenkiant duris. Mikas.
-Kodėl tu papraščiausiai negali man atleisti. Aš tave vis dar myliū, Tija.
-Kodėl tu, negali palikti manęs ramybėj?
-Nes tu man žiauriai patinki.
-Ne tau vienam.
-Žinau. Tija, būk mano gražiuoju.
-Baik, -nusivaipiau. -Nejuokink manęs.
-Jei nebūsi mano gražiuoju, aš neatsakau už savo veiksmus.
-Tu man grąsini?
-O ką? Mes čia vienui vieni, ten niekas tavęs negirdės...
-Nebūk toks drąsus, -apsimečiau tokia nors tirtėjau iš baimės kaip zuikis pakliuvęs į vilko nasrus. Šiuo metu aš buvai tas mažytis zuikutis, o vilkas buvo Mikas, šlykštus ir gąsdinantis.
-Tu visuomet nori įrodyti, kad esi laaaaabai drąsi ir savimi pasitikinti, nors tokia esi ne visada.
-Tu manęs nepažįsti.
-Tikrai? -klausiamai tarė jis ir pripuolęs prie manęs pradėjo laižyti kaklą.
-Fūūū... Paleisk mane, šlykštyne.. -muičiausi.
-Na, jau dabar nebe tokia drąsi?
-Paleisk... Paleisk mane!! -rėkiau.
-Juk sakiau, niekas tavęs negirdės, mažute, -pasigardžiuojamai nusijuokė jis. Mikas nuplėšė mano maikutę. -O, dar kai ką turi...
-Prašau... Prašau tavęs, -pradėjau verkti. -Mikai, neliesk manęs...
Jis įsikniaubė į mano krūtis... Kai tas šlykšynė norėjo nuplėšti ir lėmenėlę pro atsargines duris įlėkė JIS. Darius.
-Ei!!! Ką tu čia darai? Daune tu, -jis sučiupo Miką ir trenkė išvisų jėgų į veidą... Ne, ne į veidą. Į snukį. Aš pasičiupau suplėšytą maikutę ir išbėgau...