Pusiausvyros rūšys

Turbūt sunku būtų rasti žmogų, kuris netrokštų gyvenimo pusiausvyros, harmonijos, o jei kas mano kitaip, tai tiktai todėl, kad nepagalvojo, jog pusiausvyros poziciją galima pajusti tiktai iš jos opozicijos – „Šviesos privalumai pasireiškia tamsoje“.

Daug apie žmogaus harmoniją ar harmoniją žmoguje prifilosofuota, prikurta visokiausių metodikų, kurios panašios tuo, jog mano, kad disbalanso priežastis yra per dideli norai. Bet ne norų dydyje problema, o jų taikyme. Kad išsiaiškintume visa tai, pasitelkime gamtos dėsnius.

Jeigu žmogaus norą prilygintumėme fizikoje vartojamam terminui „masės centras“, o terminą „sukimosi ašis“ – tikslui (keičia vektoriaus kryptį), tai galėtume daug ką sužinoti apie savo vidinių būsenų ar santykių su aplinka, kas yra vienas ir tas pats, pusiausvyros buvimą arba ne.

Yra trys pusiausvyros rūšys: pastovioji, nepastovioji ir beskirtė. Ką tai reiškia? Pastovioji yra tada, kai masės centras (noras) yra žemiau sukimosi ašies (tikslo). Jeigu, pavyzdžiui, paimtumėte liniuotę ir pervertumėte ją aukščiau masės centro, kuris yra ties viduriu, tai kaip ją bejudintumėte, ji visada grįžtų į tą pačią pusiausvyros padėtį.

Dabar prilyginkime kūno masės centrą žmoguje dominuojančiam norui, o sukimosi ašį – tikslui. Tarkime, žmogui formuojamas tikslas būti turtingam, bet jis nelabai nori ir kaip jį bejudink, vietoje to, kad laisvesnį laiką skirtų šios problemos sprendimui, krenta priešais TV į lovą, sakydamas – rytoj. Ir taip kas dieną ir pastoviai į tą pačią padėtį – pastovioji pusiausvyra. Čia noras mažesnis už tikslą.

Nepastovioji pusiausvyra yra tada, kai masės centras (noras) yra aukščiau pusiausvyros ašies (tikslo). Pavyzdžiui, aš noriu žmonai nupirkti kailinius ir einu jų pirkti, bet pamatau gerą daiktą sau ir žmona lieka be kailinių. Noras pirkti liko įgyvendintas, bet tikslas, „lengvam vėjeliui papūtus“, neatlaikė.

Ir, galiausiai, beskirtė. Beskirtė pusiausvyra yra tada, kai ir masės centras (noras) ir sukimosi ašis (tikslas) sutampa. Tada visos galimos padėtys yra pusiausvyros, nes tarnauja vienam ir tam pačiam tikslui, kuriam nesvarbu nei noro dydis nei forma. Kaip tai suprasti? Na, pavyzdžiui, jeigu aš noriu gauti, ką nors konkretaus, tai gavęs ką kitą, nesijausiu gavęs. Čia labai rimtas psichologinis momentas: jeigu žmogus nori iš kišenės išsitraukti litą, o ištraukia šimtą, tai jaučia nepasitenkinimą. Kitas atvejis, jeigu mano noras būtų duoti tai, ko iš manęs prašo ir man teiktų malonumą ne tai, ką duodu, o tai, kad duodu, tai visos padėtys būtų pusiausvyros.

Vincas Andriušis