Karštas kraštas Kiškuva

Poemos  fragmentai

Gal  ir  tu  nesi  dar  skaitęs
Šios  eiliuotos  pasakaitės
Tinka ji visiems žmonėms,
Ir mažiems, ir dideliems:

Nuostabūs gamtos vaizdeliai
Pavydą visiems tik kelia:
Danguje saulutė rąžos,
Spalvina laukų peizažą.
Tai vaizdingos dzūkų kalvos,
Tarpe jų upeliai alma.
Kur dirva ne taip smėlėta,
Netgi avižom užsėta,
Vietomis ir rugio varpos,
Liepos saulėj gelsvos vartos.
Greitai čia kombainai ūžaus,
Iš šiaudų grūdus išbrūžins.
Tik kiškeliams nebus laimės,
Kai nupliks laukai po kaimus;
Kaip gerai, kad žemės plotai,
Daug kur piktžolėm užkloti.
Ežerai, laukai ir miškas
Egzistuoti tinka kiškiams
Ir kiškeliai čia nuo seno
Didelėm šeimom  gyvena.

O toliau net grikių laukas,
Tarsi palvo žirgo plaukas –
(Fagopyrum sagittatum)
Kuls ir juos kombaino ratai,
O paskui supils į maišą,
Sumals miltus, keps ragaišį.
Augs kviečiai, žaliuos ir miežiai,
Gražią giesmę griežlė griežia.
Kiškiai čia nuo amžiaus seno,
Kuo gražiausiai sugyvena.
Ypač mėgsta taikų laiką
Kai valdžia pasus jiems teikia,
Tik tada laisvi ir drąsūs –
Juk net mažas gauna pasą,
Gali sau laisvai lakstyti
Visos kiškės ir kiškyčiai.
Tik jiems baisūs dzūkų žemės
Tai medžiotojai nusenę,
Kai su šautuvais ir kulkom
Kailius daugeliui išdulko.

Kur kalneliai, kur pakalnės,
Kur dzūkeliai kiaurom kelnėm,
Stypso, kėpso Obelaičiai –
Apsodinti obelaitėm.
Vardas toks to dzūkų kaimo,
Bet gyventojai – bebaimiai.
Vienas kraštas – aukštas kalnas;
Ant jo užskrenda tik varnos,
Kitas kraštas – klampios vietos
Ir su varnom nesusietos.
Vakarais tik varlės kurkia,
Vienas kitas gandras burkia.
Kiškiai čia tik žiemą šiaurią,
Obelaites godžiai graužia.
Gi, nuo jų žiaurių atakų,
Žmonės kilpas jiems pastato.
Kai įkliūva koks netikęs
Iš jo iškepa šašlyką…
Na ir vėl, gal trečios šventės!
Ko kaimiečiams negyventi?