Samanas

pėdos aplipo dulkėm žemės,
suskeldėjo ištroškusios lūpos,
kaip norą, kančias ir godumą pasaulio
pametęs būtų.

sunkios mintys niaukė jo veidą
akmenimis, kur ant kelio guli,
užmiršo ausys, kaip balsas skamba,
bekraštėj gelmėj girių.

ir niekas nedrumstė jo ramumo,
keliuose, kur saulė vaikščioja
pamiršo žmonės, kad jis toks buvo
ir tie, kur mylėjo ir tie, kur neapkentė.

kodėl širdis verkia, ko ieško,
kieno tasai šauksmas,
kur veda krutinę, tiek pilną gyvybės,
į tyrus?