Istorijos grimas

Po sočios vakarienės Betanėje,
Apmąstymo srautas sūkuriais, sūkuriais
Virpuliuojančią gėlą ikalina.
Klaidžių dogmų labirintais
Mintį seku, avinėlių tylėjimas.
Gyvulių akyse baimės šmėkla gyvens dar ilgai.
Ar tik kraujo auka palankumą pelnyti galime?
Dievas myli savuosius vaikus,
Mozės mokymas virto dūlėsiais, skėriais.
Mesijo karalystė - išrinktiesiems, deja.
Jau šviesa ir tamsa susilieja
Į vieną akipločio siaurą taškelį.
Neaplanko palaimos minutė laukta.
Žydai laukia Mesijo, sulaukti negali,
Prirakinti savųjų taisyklių klastos.
Kiek karų, nereikšmingų mirčių
Gyvulys - jis vertesnis už žmogų,
Toks abuojas šis jausmas, kartus.

Po sočios vakarienės Betanėje
Aš sode suradau naują sampratos žiedą.
Neįžvelgsi tiesos, tik beveidis istorijos grimas.
Nekalbėkim hebrajų kalba...