žvejas

Lankstė stiebą, draskė burę
Taškėsi sūria banga
Tik jūreiviškos kepurės
Neišgąsdino audra

Griaustiniu palaužt mėgino
Pylė lietų ant pečių
Žvejo tai neįbaugino
Jis vis tolo nuo krantų

Namuose palikęs šeimą
Mylimus mažus vaikus
Traukė tinklą iš už borto
Žuvį pylė į krepšius

Tik audra klastinga buvo
Neketino pasiduot
Įniršio galingu gūsiu
Bandė valtį įsiūbuot

Trankė, daužė nenustojo
Tarsi milžino ranka
Panardinti net mėgino
Vis užliedama puta

Kai palaužti nepavyko
Būdo žmogiško vikraus
Apsiverkusi nurimo
Ir pradingo iš dangaus

Taip su saulės spindulėliais
Žvejas grįžo i namus
Ir visi kaimelio žmonės
Sugužėjo į svečius