Berniukas kuris turėjo svajonę

Baigėsi mano atostogos ligoninės sąskaita ir vėl pradėjau,  dabar jau bevertį gyvenimą. Bent man taip atrodė. Galvoje vis dar sukosi mintys apie tą nelemtą sapną, nežinojau ar tai buvo mano vaizduotės vaisius ar vidiniai mano prisiminimai. Ilgai nelaukęs nutariau tą skaudų smalsumą numalšinti. Kasdien po pamok, grįžęs namo lipdavau į palėpę ir vartydavau albumus vis klausdamas savęs ar tai tiesa? Ar aš nesu jų kraujo? Jeigu taip tai kas aš tada iš tikro esu? Negi visas mano gyvenimas yra netikras, negi jis visas paremtas melu?
Šitie klausimai kankino mane gerą pora mėnesių, kol pagaliau atėjo diena, kai nutariau nutraukt tą juodą paslapties šydą, dengusį mano gyvenimą, nes kuo toliau gyvenau tuo labiau jis dengė mano akis, kol pagaliau pajaučiau nematąs gyvenimo taip kaip mačiau prieš tą laiką kai negulėjau dar ligoninei. Net Monikos laiškai nesugebėdavo sugrąžint manęs į tuos laikus, kuriuose ji lytėdavo manąsias lūpas, kai meilė buvo vienintelis dalykas gyvenime dėl kurio buvo verta gyvent. Dabar, dabar nematau nieko tik save sudaužytam veidrodyje kuris atspindėjo kažką ko aš nepažinojau.
Pagaliau įvyko stebuklas ir abu mano globotojai vienu metu grįžo į savuosius rūmus, kuriuose pagaliau išaiškės visa tiesa apie mane. Ilgai kankinę klausimai ėmė veržtis iš manęs kaip iš kokio ugnikalnio, bet aš tvardžiausi ir laukiau tinkamos akimirkos, nes žinojau jog tėvai bandys išsisukti, žinoma jei visi mano spėjimai bus teisingi ir supratau, tinkamiausias metas visam tam bus vakarienė.
Frederikas švelniai pabarbenęs į mano kambario duris pranešė, jog vakarienė jau garuoja ant stalo ir, kad šeimininkai nekantriai laukia mano atėjimo. Padėkojęs jam pasitraukiau nuo mokyklinės veiklos ir giliai įkvėpęs oro patraukiau žemyn. Kiekvienu laipteliu arčiau valgomojo, širdis daužėsi vis stipriau, kvėpavimas pasidarė sunkus ir jau atrodė kad tie klausimai liks ten pat kur visas šitas dienas buvo- mano širdyje. Išpiltas prakaito pasiekiau savo tikslą ir nepažvelgdamas jiems į akis atsisėdau visai kitam stalo gale. Didžioji dalis vakarienės buvo tyli, girdėjosi tik kaip šakutės čaižo lėkščių paviršius. Galiausiai tėvas prabilo:
- tai kaip sūnau mokykloje reikalai?
- Puikiai, ironišku balsu atsakiau žvelgdamas į lubas
- Ir kas ten tokio puikaus?
- Viskas.
- Aišku...., - tada prasidėjo pokalbis tarp tėvų
Vis kaupiau drąsą savyje pradėt pokalbį bet vos tik atrodydavau pasiruošęs kalbėt, gerklėje užstrigdavo kažkoks kartus gumulas, kuris vis užčiaupdavo mane ir lyg  pajausdavau kad jis dingo, praveriu burną ir jis vėl iš niekur atsirasdavo. Sėdėjau ir žiopčiojau stalo gale. Tėvai to nepastebėjo, bet žinojau kad jau greitai pasibaigs laikas skirtas tiesai. Ir nesupratau, kas tada atsitiko tik staiga iš niekur tyliu balsu paklausiau:
- kas aš?
Tėvai atkreipė dėmesį ir nesupratę manęs:
- kažką sakei tomai?
- Taip. Kas aš?
- Kaip tai kas tu? Tu mūsų sūnus.
- Gal pagaliau nusimeskit tą melo šydą ir atskleisit tiesą? Aš žinau kad nesu jūsų sūnus
- Iš kur tu ištraukei tokia nesąmonę Tomuk?, - sunerimusiu balsu paklausė motina
- Iš ten pat kur jūs ją paslėpėt.
Tada pastebėjau didelį susirūpinimą ir išgąstį jų akyse, jie susižvalgė ir toliau mane įtikinėjo jog aš jų tikras sūnus, viena mano širdies pusė norėjo tuo patikėt bet kita neleido ir toliau kamantinėjau juos kaip tik galėjau:
- negi man dabar reiks atgaivint jūsų atmintį atnešant konkrečius įrodymus?
- Kokius dar įrodymus, nekalbėk niekų, - pasipiktinusiai atkirto tėvas, juk žinai jog mes dėl tavęs stengiamės kaip dėl tikro sūnaus......
Ir po šitų žodžių man pasidarė silpną, pasijutau taip kaip tada pamatęs albumus, skausmas pervėrė mano širdį ir akys nustojo transliuot vaizdą. Prieš tai įvykstant protas suvokė sužinojęs tiesą bet širdžiai tai buvo per sunku.