Mirties ir Pomirtinio gyvenimo suvokimas religijose

Šiuo metu pasaulyje egzistuoja daugybė religijų, iš kurių tik keletas tėra pagrindinės religinės kryptys. Jose gana aiškiai yra apibrėžiamos gyvenimo egzistencijos, jo svarbos, pomirtinio gyvenimo ir sielos egzistavimo ar ne mintys. Visi šie atsakymai pateikiami religinėse knygose, kurios skirtingose religijose įvardijamos kitaip (krikščionys jas vadina „Biblija“ (Senasis ir Naujasis testamentai), tuo tarpu jiems artimiausia religija Judaizmas pripažįsta tik Senąjį testamentą ir jį vadina „Tora“ bei kita judaizmo atšaka islamas ja vadina „Koranu“. Kitos didesnės pasaulio religijos kaip Induizmas jas laiko „Vedomis“, budistai ir kiti jas vadina savaip).
Šiame darbe aptarsiu kelių religijų požiūrį į mirtį ir pomirtinį pasaulį – gyvenimą.
Visos pasaulinės religijos yra patobulintos pirmykštės religijos, kurios dažniausiai įvardijamos kaip pagonybė. Tai reiškia, kad ir pagonybė turėjo savitą tikėjimą į pasaulio ir žmogaus egzistavimą. Tūrėjo įvairias apeigas, įvairius paaiškinimus apie žmogaus mirtį ir tolesnį jo likimą (pomirtinį gyvenimą).
Iš pagonių imant baltus galima teigti jog jie tikėjo į žmogaus pomirtinį gyvenimą. Tikėjo jog mirtis yra pereinamasis etapas, kada žmogus keliauja į kitą pasaulį, kuriame jis užims tokia pat vietą socialiniame lygmenyje. Todėl randamose kapavietėse, aptinkami skirtingais rakandais bei įrankiais, ar papuošalais palaidoti mirusieji. Valstiečiams būdingi daiktai yra žemės darbams skirti įrankiai, kariams ir kunigaikščiams ginklų ir jų palydovų arklių įkapės. Seniesiems baltams būdingas ir tas faktas, kad tam tikru laikotarpiu buvo laikomasi papročio, kad mirus šeimos galvai, su juo buvo nužudomos žmonos ir vaikai, kurie nebuvo palikę namų (sukūrę šeimas). Taip buvo daroma nes tikėta, kad egzistuoja pomirtinis pasaulis, kuris yra lygiai toks pats, kaip ir šis, todėl nevalia pakeisti esamos šeimyninės padėties.
Vikingai, kaip karinga tauta, tikėjo jog taip pat egzistuoja pomirtinis gyvenimas – pasaulis, kurį vadino Valhala, kurioje esti gėrio karalystė, kuri kovoja su blogio jėgomis su dievu Odinu priešakį. Kariai tvirtai tikėjo, kad narsiai kovoję ir žuvę mūšyje, keliauja į Valhalą padėti jų karaliui Odinui.
Iš pirmykščių religijų visos tikėjo į pomirtinį egzistavimą ar reinkarnaciją. Taip nurodo įvairios apeigos bei rastos „Mirusiųjų knygos“, būdingos indų ir egiptiečių religijoms. Tačiau induistai kaip ir šiaurės Amerikos indėnai tiki į reinkarnaciją. Tai yra žmogaus atgimimą kitame kūne.
Induistai reinkarnaciją  aiškina kaip žmogaus atgimimą kitu žmogumi, kuris užima tam tikrą vietą kastų lygmenyje už jo nuodėmes (karmas), kurias gyvam esant galima atpirkti gerais darbais ir taip išgelbėti siela nuo blogesnio gyvenimo kitame gyvenime. Taigi induistai netiki, kad yra pomirtinis gyvenimas, nes po mirties paprasčiausiai jie atgimsta šiame gyvenime kitu žmogumi. Tačiau siela atgimsta tik tam tikra skaičių, po kurio siela gauna amžiną poilsi arba toliau kenčia už savo nuodėmes.
Dabar kartais pamatome ar išgirstame pasakojimu, kad miręs žmogus atgimė kitame kūne ir išlaikęs dvasinę atmintį bandydavo grįžti pas buvusius artimuosius. Todėl sunku teigti jog reinkarnacija yra išgalvota. Būtent šiaurės Amerikos indėnai tikėjo totemais (totemai indėnams reiškė jo kilmę, todėl žodis „ ototeman“ aiškinamas kaip „jo giminė“). Totemais buvo laikomi gyvūnai ir augalai, po mirties žmogaus dvasia atgydavo jo totemu, kurį nustatydavo žyniai atsižvelgdami į jo sugebėjimus bei išmintį. Indėnai kaip ir kiti pagonys nešiodavo ir garbindavo įvairias statulėles, kurios reikšdavo jo totemą (totemizmas buvo būdingas ir baltams kurie čia gyveno pasitraukus ledynams). Todėl pagonių pasaulėžiūroje egzistavo daugybė dievybių iš kurių valdančioji gentis ar šeima išskirdavo kaip pagrindinį dievų tarpe. Tai yra būdavo vyriausias dievas, o kiti būdavo jo pavaldiniai įvairiose srityse.
Tokia santvarka, mano manymu, ganėtinai būdinga ir judaizmui bei jo atšakoms: krikščionybei bei islamui. Tai aiškinčiau kaip Dievo (žydų Jahvės, islamo Alacho) viršenybę angelų atžvilgiu, jo pranašumą velnio atžvilgiu, kuriam priklauso pragaras, graikų mitologijoje „hadas“, patvirtina teiginį, kad dabartinės religijos yra pirmykščių religijų geresnė versija. Tikėjimas į vieną dievą (monoteizmas) supaprastino šventinį kalendorių bei sumažino religinių apeigų skaičių bei aukojimo išlaidas (žvelgiant iš ekonominės pusės), taip pat viendievystė vienijo atskiras gentis ir provincijas, todėl didėdavo valstybės religiniu atžvilgiu. Vienas iš tokių pavyzdžių, kada būta drastiškai mėginta pereiti prie monoteizmo yra senovės Egiptas, kada faraonas Amenhotepas IV  (Echnatonas) bandė įvesti vieną dievą visoje karalystėje, kurioje vienintelis dievas būtu Atonas, bet žyniams sukilus monoteizmas buvo panaikintas. Kitaip šiandien galėtų būti ir „atonizmo“ religija. Dar prie tos pačios minties, religija dažnai buvo ir tebėra naudojama politinėje arenoje, ir laikoma viena didžiausių karinių konfliktų priežastimi.
Taigi,  tęsiant minti apie pomirtinio pasauli egzistavimą, galima pereiti prie mirties ir sielos egzistavimą krikščionių ir judėjų pasaulyje, kuris praktiškai yra vienodas tik skiriasi keliais religiniais aspektais. Pagal dabartinius pamokymus bei šventikų aiškinimų pomirtinis gyvenimas egzistuoja trijose erdvėse: pragaras, skaistykla ir rojus. Taip pat tiki į prisikėlimą, kuris siejamas su Mesiju bei šventosios dvasios egzistavimu. Amžinas gyvenimas aiškinamas kaip pomirtinis gyvenimas, kuris egzistuoja tik geroms sieloms, beabejo, nedoros sielos amžinai dega pragare, o nekrikštytos ar paklydusios sielos tam tikra laiką atgailauja skaistykloje, kol įleidžiamos į rojų. Tačiau ką teigia Biblija?..
Į mirtį žvelgiama kaip į dvasios miegą, kada atėjus Mesijui geros sielos bus prikeltos amžinajam gyvenimui: “Geri ir blogi mirusieji iki prisikelimo miegos kape. Kai gerieji bus pažadinti amžinajam gyvenimui nusidėjeliai lauks teismo. ” Taigi mirtis čia prilyginama miegui iš kurio tikintieji bus pažadinti ir jie bus išgelbėti. Visi ‘bedieviai’ dar po tūkstančio metų po Kristaus antrojo atėjimo žus, nes “jau vien Jėzaus atėjimo didybė jiems atrodys kaip kažkas siaubinga”. Apaštalo Pauliaus žodžiai: ”Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui Jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas” (1 Korintiečiams 15, 22-24 K). Kas gi atsitinka žmogui numirus?

„“Mirus suyra ne tik kūnas, bet užgęsta ir dvasia, ir siela. Kai išeis jo dvasia, jis griš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai” (Psalmių 145, 45). Mirtis yra gyvenimo priešingybė, tačiau ir tarp jų panorėjus galima rasti nemažai bendrų bruožų, todėl manau kad M. Tomazi daroma išvada “po mirties žmogus nebežino nieko apie tai, kas vyksta žemėje” nėra teisinga.
      Pasirodo žmogus negavo sielos, bet jis pats tapo siela tuomet, kai Dievas į negyvą kūną “įpūtė dvasią”. Vienas svarbiausių pastebėjimų: ”…Vienatinis Nemirtingasis, Kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, Kurio joks žmogus neregėjo ir negali rėgėti, Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen. ” (1 Timotiejui 6, 16 K). Taigi iš čia seka kad tik Dievas yra nemirtingas. O štai kas buvo parašyta šiek tiek anksčiau: “… gerieji bus pažadinti amžinajam gyvenimui…” Tai ar žmogus galės tapti nemirtingu? “ (savo darbe mąsto S. Bučaitė KTU filologijos katedros studentė).

Tai kas nutinka žmogui mirus?.. S. Bučaitės darbe, minėtas M. Tomazi teigia jog po mirties su žmogumi miršta ir dvasia. (Pastaba, Tomazi apmąstymai rašyti remiantis biblija.) Biblija aiškinama kitaip. “Biblijoje minima tik viena mirusiųjų buveinė. Senasis Testamentas šią vietą vadina hebrajišku žodžiu šeol, o Naujasis Testamentas tam vartoja graikišką terminą hades. […] Šeol ir hades neturi nieko bendra su tuo, kas vadinama pragaru - jam įvardinti vartojamas graikiškas žodis gehenna. ” Pasirodo miręs žmogus (o tuo pačiu, anot Biblijos, miršta ir dvasia ir siela) tiesiog palaidojamas. Ir jokio sielos ar dvasios atsiskyrimo, apie kurį šiuo metu taip šnekama. “Šeol ir hades” - rašoma toliau - “siejami su žemės dulkėmis, kirminais ar dulėjimu”. Atėjus Kristui antrą kartą prikelti bus mirusieji, t. y. bus prikeltos “žemės dulkės”. Bent jau taip galima išmąstyti iš M. Tomazi pasisakymo. Taigi ką prikels Jėzus atėjęs antrą kartą? O dabar apie tuos, kurie neklauso Dievo: “O bailiams, neištikimiems, nešvankeliams, žudikams, ištvirkeliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis” (Apreiškimo 21, 8 K). Gana nedviprasmiškai, aiškiai ir atvirai pasakyta. (O gal pagąsdinta?) Šią vietą visur toliau Biblijoje vadina pragaru arba gehenna. Tikriausiai pragare žūsta ir kūnas ir siela, t. y. žūsta žmogus.
      Galiausiai M. Tomazi pateikia šiek tiek istorijos: “Mokymas apie vadinamąją nemirtingąją sielą nekilęs nei iš žydų religijos, nei iš Kristaus. Šis mokymas yra pagonybės kūdikis, patobulintas graikų filosofijos. ” Išeina, kad viską ką dėstė M. Tomazi savo knygoje tėra tik šiuolaikinės krikščionybės nuomonė, t. y. anksčiau bažnyčios nuomonė apie ‘nemirtingąją sielą’ buvo visai kitokia. Tai ar galima tikėti ir pasikliauti tuo, kuris keičia savo nuomonę, bet visada sako, kad jis absoliučiai teisus?
Tačiau nenukrypstant per daug nuo temos, krikščionybėje mirtis ir pomirtinis gyvenimas yra vertinamas ir aiškinamas dvejopai: vienu atveju (dabartinė krikščionybė) žmogaus mirtį aiškina, kaip etapą per kurį žmogaus siela palieka kūną ir stoja prieš Dievą teismui, kuriame jam skiriama vieta rojuje, skaistykloje ar pragare. Tuo tarpu (senoji krikščionybė) laikosi nuomonės, kad kartu su kūnu miršta ir siela, kuri kartu su kūnu virsta dulkėmis ir antra kartą atėjus Mesijui jos bus prikeltos amžinajam gyvenimui. Mini tik vieną pomirtine buveine „hadą arba šeolą“, kas reikštu žemę, kurioje dulėja kūnas ir siela iki Mesijo atėjimo.
Tvirtinti apie islamo pasaulėžiūrą į žmogaus mirtį ir tolesnį likimą negaliu, nes tai religija apie kurią mažiausiai nutuokiu, todėl remiantis faktu, kad islamas turi dekalogą, kuris panašus į mūsiškį, turi vieną dievą Alachą, ir yra judaizmo atšaka, galiu daryti prielaidą, kad musulmonų pomirtinis pasaulis ir mirtis yra gana panašiai suvokiama, kaip ir mūsų religijoje.
Bet liko dar viena religija, kuri įvardijama, kaip mokslo universaliaja religija. Greičiausiai vienintelis mokslas neneigia, kad egzistuoja Dievas, neneigia kitų religijų. Tai aiškinama gana paprastai: mokslas susidūrė su tuo, ko negali paaiškinti jokios teorijos, jokie mokslai ar raštai (neranda atsakymų). Mokslinė religija tiki jog žmogus turi sielą, kuri po mirties atsiskiria ir tampa atsikira būties forma, kuri toliau savavališkai tobulėja, ir kopia tam tikrais lygmenimis, iš kurių vienas lygmuo yra šis pasaulis. Mokslas įvardija šias dimensijas kuriose jų manymu yra siela (kurias pereina iki visiškos ramybės):
1) gyvename trimatėje sistemoje, kurioje yra kūnai    (ilgio, pločio ir aukščio išdava);
2) gyvenome dvimatėje sistemoje (kūnai dar neimanomi, tėra plokštumos);
3) dar prieš tai - vienmatėje (tik linija);
4) o gyvensime keturmatėje ir dar sudetingesnėse sistemose.
Žmogaus siela, persikeldama į kaskart sudetingesnę sistemą, vis labiau tobulėja. Nepažengusieji tobulėjimo prasme pakartotinai lieka gyventi toje pačioje. Bet nepaisant vis naujų teorijų šis klausimas lieka atviras. O gal ir liks žymiai ilgesniam laikui.

Lyginant religijose aptartas prielaidas apie mirtį ir tolesnį žmogaus likimą, galima teigti:
a) Visose religijose tikima į žmogaus sielą,;
b) Tikima, kad mirtis tai pereinamasis etapas;
c) Sielos tobulėja arba gauna amžiną poilsį;
d) Žemėje gyvenant ir gyvam esant žmogaus atlikti darbai (geri ir blogi) nulemia tolimesnį sielos likimą (čia išsiskiria kone visų religijų požiūris į sielos likimą).
Mes esame žmonės, kurie turime tikėti, kad kažkas yra viršesnio už mus, kas skatintu norą gyventi ir tobulėti žmonijos labui, viskas turi išsilyginti ir nutraukti amžiną nesantaiką tarp rasinių grupių, kuri vienu žodžiu aprėpiama – Žmonija. Jei tikime, kad žmogus gimė iš Dievo galybės, prasidėjo nuo Ievos ir Adomo, vadinasi ir religija kilusi iš vieno tikėjimo, tikėjimo žmogumi. Ir šį darbą norėčiau baigti senovės graikų filosofo Epikuro mintimi:
„Mirties nereikia bijoti todėl, nes kol mes esame - nėra mirties, o kai ateina mirtis - mūsų jau nėra. Taigi su mirtimi mes niekada nesusitinkame. “

Naudota literatūra:

1) M. Tomazi “Biblijos mokymai apie mirtį ir prisikelimą, dangų ir pragarą”, Kaunas, 1994;
2) R. A. Moody “Gyvenimas po gyvenimo”, Utena, 1991;
3) E. Fromas “Psichoanalizė ir religija”, Vilnius, 1981;
4) Ch. Berlitz “Bermudų trikampio paslaptys”, Vilnius, 1992;
5) B. A. Гaвpикoв, H. A. Гaвpикoв “Myдpocть вeкoв мoлодым”, Kpacнoдap, 1987;
6) Referatas „MIRTIES IR GYVENIMO SANKIRTA“ S. Bučaitė
7) Moku. lt referatai: „Ką garbino pirmykščiai žmonės“,  „Judaizmas“, „Budizmas“