Generaliniai luomai

Kovo 11 diena, jau dvidešimti metai, kai Lietuva kvėpuoja laisvu, raudonųjų gniaužtų nesuspaustu oru... Penktadalis amžiaus – tai daug ar mažai? Epochų bei istorinių įvykių atžvilgiu tai tik lašas jūroje, tačiau kariui, klūpančiam apkasuose ar jo belaukiančiai motinai tai daugiau nei perpildyta stiklinė tulžies. Ne ką mažiau įdomu kokią reikšmę dvidešimtmetis  turi mūsų šaliai: visapusiškai išsilavinusiai, tačiau dažnai maisto stokojančiai inteligentijai, buržujams, kuriems atvirkščiai netrūksta kreditinių kortelių, tačiau tikras, nenupirktas diplomas padėties nepablogintų. Taip pat nepamirškime „Maximos baudžiauninkų“ bei klipatų, kuriems gyventi leidžiama tik iki šešiasdešimt penkerių metų. Na ir pati generalinių luomų viršūnėlė – kostiumuoti, tačiau visad originalių idėjų nestokojantys provincialai, kurie vis dar sugeba stebinti tautą savo išmone.
    Kad ir kaip bebūtų Kovo 11-oji – laisvadienis net ir neprivilegijuotiesiems luomams. Tai ypatinga diena, kai tiek buržujus, tiek klipata gali stovėti greta ir mojuoti trispalve. Bedainuodami „Ant kalno mūrai“ jie visi nugrimzta į tolimus, dvidešimties metų senumo prisiminimus...
    Basas inteligentas vis iš naujo ir iš naujo išgyvena virtinę vienas kitą keitusių įvykių: Sąjūdį, Baltijos kelią, Sausio 13 – ąją. Taip pat eruditas mąsto, kodėl „didžiojo tautinio sprogimo“ įskelta kibirkštis neįsiliepsnojo. O galbūt ji įsiliepsnojo, tik mes nejaučiame šilumos dėl susvetimėjimo ir abejingumo sienos? Staiga jo atminty iškyla V. Landsbergio pasakyti sakiniai: „ Formali politinė nepriklausomybė, kad žemėlapyje esame nebe raudonai nudažyti, tai toli gražu ne viskas. Tebeturime  ne mažėjančių, veikiau didėjančių energetinių, kultūrinių priklausomybių. “ Tuomet inteligentas susipranta, jog tik individuali kiekvieno žmogaus nepriklausomybė nuo aplinkos bei jo nuomonę įtakojančių žmonių gali padėti suprasti ir pajausti tikrąją Kovo 11–osios dvasią.
    Tuo tarpu, kol inteligentas svaičioja filosofinėmis temomis, buržujus grįžta į kur kas žemiškesnius prisiminimus. Et, kaip gera jam vėl įsivaizduoti savo senąjį kolūkį... Ir netgi ten jis buvo ne bet kas, o net kolūkio pirmininkas! Geri buvo laikai, kuomet visi buvo draugai, visi lygūs. Tokie įvykiai kaip „dainuojanti revoliucija“, perversmas jam nereiškė nieko daugiau nei valiutos pasikeitimą bei brangiųjų kolūkių išnykimą. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog nepriklausomybė jam kažkuo pakenkė. Juk jis apsukrusis buržujus, kuris net bado metu sugebėtų duoną pardavinėti!
    Na, o koks buržujus be pavaldinių, juk vienas nebūsi sau ponas. Taigi viena iš tokių darbo bitelių – „Maximos baudžiauninkė“. Ją tai pat aplanko praeities vaizdiniai. Nenoromis ji prisimena šūdo spalvos uniformas, raudonus kaklaraiščius, spaliukų ženkliukus bei dirbtinai linksmai skambančias ideologinio turinio dainas. Ji buvo iš tų, kurių nepriversi stoti į komjaunimą ar eiti į gegužės 1 – osios paradą. Dabar nors ir būdama baudžiauninke, ji džiaugiasi Lietuvos nepriklausomybe, nes tik jos dėka ji galės išvykti į pasakų šalį, kurioje ji galbūt bus aukštesnio luomo.
    Šalia nuvargusios darbo bitelės kosčioja ne pirmo ir ne antro dvidešimtmečio sulaukęs klipata. Nostalgiškai žvelgdamas į kariuomenės paradą jis dūmoja kiek daug jų būta Lietuvoje: kaizerio armija, po jų bermontininkai, Žemaičių pulkas, paskui- bolševikai, po šių atėjo Želigovskis, vėliau smetoninė armija. 1940 metais atėjo Raudonoji armija. Raudonoji išėjo, atėjo Hitlerio. Nuo pastarojo „išgelbėjo“ Sovietskaja armija, po jos atėjo Stankevičiaus kariuomenė su surūdijusiais tankais, po jo Pociaus. O kur dar ES, NATO naikintuvai... Vien per visą savo gyvenimą klipata matė trylika skirtingų kariuomenių, trypiančių Lietuvos žemę. Ir negi tai pabaiga? Kažkada pats riterių luomui priklausęs, dabar senasis klipata tegali tik žiūrėti į jaunus karius, apvilktus tvarkingomis uniformomis ir į veidus, kuriuose nėra karo siaubo šešėlio.
    Kitoje aikštės pusėje, tą pačią kariuomenės eiseną stebi didžiausi klipatų priešai – kostiumuotieji provincialai. Daugeliui jų ši diena nesukelia ypatingų sielos virpesių ar prisiminimų, kadangi jiems visiškai nėra jokio skirtumo ar būti TSKP CK politbiure ar Krikščionių demokratų partijoje, ar gyventi LTSR ar Lietuvos Respublikoje. Visa tai tik detalės, kadangi kostiumuotiesiems svarbiausia sėdėti aukštai ir šiltai. Apie tokias personas Tėvas Stanislovas yra pasakęs:: „Arba koks komjaunuolis aktyvistas, dar vakar nežinojęs kas yra tokia Vasario 16-oji, šiandien iš rankų nepaleidžia trispalvės. “
    Na, o dabar įsivaizduokime, kas būtų jeigu į  šias iškilmes įvažiuotų Putino tankai, su Medvedevu iš paskos. Ar inteligentai, klipatos ir baudžiauninkai nenulenktų savo galvų prieš juos, ar nepultų savo duonos slėpti buržujai, ar sugebėtų iš šiltos kėdės atsistoti kostiumuotieji provincialai? Be jokios abejonės – taip. Pamiršę socialinius bei materialinius skirtumus jie stotų petys petin, ranka rankon ir gintų žemę, kurioje gimė.