Kaip išgyventi dar vieną dieną. ŽINYNAS. (Septinta dalis)

2010-02-09
Antradienis

Šiandien iš tikro geriau. Minčių spiečius kažkur dusliai baladojasi į vaistų sukurtą apsauginį šydą. Galiu iš jų net pasityčioti, rodyti grimasas ir nepadorius ženklus, nes skydas storut storutėlis, taigi mintys man nekelia nė mažiausio pavojaus. Bet lazda turi du galus. Esu baisiausiai pavargusi. Noriu miego, o kei nenoriu miego, negaliu nieko veikti, tik rodyti nepadorius ženklus piktajam, saugiai izoliuotam spiečiui.
Šiandien keturios labai sudėtingos paskaitos. Dvi atlaikau kaip karys. Reikia. Kadangi skydas mane saugo, žodis reikia įgauna prasmę. Visą laiką žiovauju, bet makaulė didelėmis valios pastangomis šiaip ne taip suveikia. Trečią ir ketvirtą paskaitą mane jau apima neviltis, nes iš nuovargio nebegaliu nusėdėti kėdėje.
Po paskaitų parūkau, grįžtu į ligoninę ir krentu į lovą. Atsibundu už trijų valandų. Vis tik jaučiuosi klaikiai pavargusi.
Dar dvi vlandas praleidžiu lovoje ir vis tiek marinuojuosi nuovargio gniaužtuose.

2010-02-10
Trečiadienis

Negaliu praplėšti akių. Miegu ištisą parą. Praleidžiu anglų kalbos pamokas, vizitą pas manikiūrininkę ir pasimatymą su Žilvinu. Jo atėjimą prisimenu kaip per miglą.

2010-02-11
Ketvirtadienis

Vos vos išsikrapštau iš lovos. Pirmąją dienos dalį vos turiu jėgų nueiti į dušą. Po to ilgai ilsiuosi, tada užsiplikau kavos. Nueinu ieškoti meno terapeutės, užeinu pas gydytoją. Sakau, kad blogai, silpnai jaučiuosi, miegojau visą parą. Ji atrėžia, jog prieš tai skundžiausi nerimu. Tai gerai, pamiegok. Pailsėsi, sako ji.
Sako, vadinasi reikia. Atšaukiu šiandienos anglų kalbos pamokas ir kaip sulėtintam filme išeinu pirkti karoliukų bei kitų detalių savo veltinukams.
Skydas pamažėle tirpsta. Viena, kita bloga mintis įgelia. Pradedu nerimauti. Nebesu tokia drąsi ir nepadorių gestų už suplonėjusio skydo besispiečiančioms mintims neberodau.

2010-02-15
Pirmadienis

Jau kurį laiką nieko negalėjau daryti. Atrodo, kad buvau užkonservuota burbule. Net paprasčiausi dalykai, kaip lengvos knygos skaitymas, filmo žiūrėjimas man buvo misijos neįmanomos. Burbulas turėjo tokią keistą plėvę, pro kurią minčių spiečius vis tiek prasibraudavo, bet visa kita buvo izoliuota. Gintarė, mezgimas, serialas Daktaras Hausas, knygos, mokslai, darbai, anglų kalba, net Žilvinas – visi buvo nuo manęs izoliuoti. Arba aš buvau izoliuota nuo jų. Galėjau tik klausytis Erikos Badu ir daryti papuošalus. Tiesa, pagaminau labai gražias dvi poras auskarų, kurias gal net pavyks parduoti palatos draugei Giedrei, kuriai kasdien vis geriau. Ji jau nusipirko bilietus į baletą, o prieš kelias dienas skambindama savo marčiai prašė, kad jai atvežtų žiedus, auksinę grandinėlę, išeiginę juodą plaidinukę ir bigudukus. Nes juk einant į baletą, reikia atitinkamai pasipuošti.
Mano gamybos auskarus ji norėtų padvonati anūkei. Gal patiks, tada uždirbsiu penkiolika litų. Ne aukso kasyklos, bet pirmą savo darbelį pardaviau už dešimt kilogramų bulvių, tad po truputį kopiu papuošalų gamybos karjeros laipteliais.
Drebu. Sunku rašyti nes pirštai labai nenoriai klauso. Kaip sumedėję, bet tokie virpančiai sumedėję. Gal „suDrebulėję“? Žilvinas paskutiniu metu mane vadina drebatoriumu, nes nuolat virpu. Anądien paprašė ištiesti ranką, ji beprotiškai drebėjo. Jis sustabdė mano ranką uždėjęs ant jos savąją, bet tada ėmiau kratytis visa. Keisti dalykai dedasi. Vakarais noriu nusižudyti.
Vakarais tikrai noriu nusižudyti ir nuolat apie tai galvoju. Vieną pastarųjų vakarų Žilvinas išėjo į koncertą, ir už keliolikos minučių paskambinęs pasiteirauti, kaip aš, išgirdo mane raudant. Parbildėjo namo per penkias, gal septynias minutes. Štai taip esu mylima ir vis tiek vakarui pasalūniškai atsėlinus noriu nusižudyti. Gal nenusižudyti, bet tokioms akimirkoms aplankius nebegaliu gyventi. Taip klaikiai skausmingai nustoju gyventi vakarais.
*
Valentino diena praėjo mano nuoširdaus oralinio sekso dovana Žilvinui ir jo dar nuoširdžiau iškepta širdutės formos kiaušiniene man. Iš pat katiniškai mielo ryto paskambino ir į kiemą penkioms minutėms užsuko į Daniją grįžtantis draugas, kuris norėjo pasipasakoti, jog jau turi žiedą ir šiandien, kai abu su mergina lėktuvu pakils į dangų, jis jai pasipirš. Mes kelis kartus apsikabinom, pašūkavom „Oh my God“, „Oh my God“, surūkėm po cigaretę ir jis išskubėjo, nes vos už dvidešimties minučių jo laukė traukinys į Vilnių, o vėliau taksi į oro uostą ir mergina.
Parėjusi į namus parodžiau Žilvinui kairę ar dešinę ranka, tiksliai nepamenu, pačiupinėjau bevardį pirštą ten kur maunami žiedai ir pasakiau „Taip šalta, šitaip šalta“. Abu gardžiai pasijuokėm, tuo mano vedybų propagandos kampanija ir baigėsi. Valentino diena taip pat.