iliuzija iliuzijoje

Stambiais lašais lijo lietus. Aš stovėjau po dangumi, kuris prausė mano rusvą paltą. Man buvo labai šalta. Krėtė drebulys (apskritai, man amžinai šalta). Tikriausiai keistai atrodžiau su paltu, kai kiti buvo plonyčiais marškiniais ir spalvotom maikutėm. Gal net atrodžiau juokingai. Ir liūdnai. Tikriausiai. Beje,  neturėjau skėčio. Bet tą akimirką ir nenorėjau turėti. Žmonės stovėjo po stotelės stogu. O aš valgiau bandelę su žemuogių džemu. Ir stovėjau... šalia. Taip buvo geriau matyti. Apsidairiau... Atrodė, kad nematomas dailininkas vienu ypu perdažė žolę, medžių lapus ir šie tapo sodriai žali. Nuo pilkšvų plytelių lietus nuplovė dulkes ir betoniniai stačiakampiai pajuodavo tarsi tamsėjantis dangus prieš škvalą. Per dieną miestas, pavirtęs milžiniška pirtimi su parduotuvėmis, mašinomis ir mirštančiomis gėlėmis, atvėso. Įtampa dingo, aklas bėgimas ir išsiblaškęs skubėjimas kažkur išnyko. Žmonės atrodė ramūs, draugiški, vieningi. Net laimingi. Kelios mergaitės margomis suknutėmis jau kiaurai permirkusios šokinėjo balose. Plonytis ir sudžiūvęs kaip nukirsta šaka senukas rūkė vyšninį tabaką. Skaniai kvepėjo. Tabaku, lietum, jaukumu ir aviečių džemu. Lietaus vanduo, rodės, nuplovė visą pyktį ir niūrius apsiblaususius žodžius ir mažulyčiais rūko laiveliais atplukdė melancholiją, kuri į aplinką įsigėrė lyg rašalas į baltą pagalvę. Atrodė, kad žmonės nustojo kvėpuoti ir susitingo lyg vaškinės statulos. Pabėgo vėjas ir medžiai, pamiršę ošti, nejučiomis įsijungė į žmonių statulų gretas. Lietaus barbenimas į stotelės stogo stiklą ir veidrodines balas buvo kankinamai dirbtinis. Beveik patikėjau, kad kažkas paleido įrašą kompaktiniam diske. Tačiau kad pasaulis tikras išdavė nuo senuko cigaretės vilnijantis dūmas ir tolimas basakojų mergaičių krykštavimas. Kartkartėm pralėkdavo mašina, aptaškydama šaligatvį gatvėje susitvenkusiu vandeniu. Štai pravažiavo autobusas. Dar vienas. Šis mano. Ant jo puikavosi užrašas milžiniškomis raidėmis: “gyvenimas yra gražus“. Nejaugi? Nustojo lyti. Naktis pradėjo šypsotis. Man rodėsi - piktdžiugiškai. Maloni iliuzija dingo palikusi tik nuostabą. Trinktelėjo geltono autobuso durys. Nespėjau įlipti. Bet ir nenorėjau. Vėl pajutau kaip man šalta. Žmonės ir toliau žvilgčiojo į mane.
- nesvarbu. - tyliai sumurmėjau. - Visai nesvarbu. Ir nuėjau. Nežinau kur. Gal gaudyti dar vienos iliuzijos. Gal dar vienos kurti. Kurti iliuziją iliuzijoje. Ir mokintis ištrinti miestus ir žmones. Nupiešti paukščius. Ir atsinešti snaiges vasarą.