Vaikyste du kartPirmaisiais metais mokykloje buvau guvus, drąsus vaikas .Pažinojau visus vaikus besimokančius toje pačioje įstaigoje. Netgi su mokytojais juokaudavom, kad be manęs mokykloje būtų liūdna.Tokia poziciją aš išlaikiau turbūt iki kokios penktos klasės.Tiesa, ir lyderiavimo metais kartkartėmis girdėdavau įvairių replikų.Tuomet aš maniau, kad tai tik efemeriška, juk žinot kaip tie vaikai trokšta perlipti vieni kitiems per galvas.Tą rytą atsimenu labai gerai. Dunksojo lietus , syks nuo sykio tai peraugdavo į liūtį, beje tądien buvo mano gimtadienis.Taigi įprasta, kad tikėjausi kažkokio sveikinimo.Kai užčiuopusi durų užkabėlę pravėriau jas, į mane iš klasės galo čekštelėjo šlapia, kreiduota kempinėle, kuri pataikė tiesiai į veidą. Visa klasė kumščiais belsdama į stalą suskato prapliupti juoku .Žinoma, ir aš iš paskos.Nenorėjau išsiskirti.Tad tik tyliai sau mintyse tariau:
Nieko tokio, nes galvojau,
Kad mes taip žaidžiam
Bemaž juokas rimo.Niekaip negalėjau suprasti, kodėl šiandien klasėj toks sambruzdis.Taigi jau sekančią pertrauką paaiškėjo ,kad visi kaip dabar jaunimas pasakytų buvo įnikę sukurti man “klyčką”. Sučirškė skambutis.Mano suolo draugas Tomas visą pamoką sedėjo užsikimšęs nosį, taip kad net atkreipė mokytojos dėmėsį. Mokytoja paklausė :
-Kas tau yra?
-Ta šlykštynė dvokia vemalais- atsakė rodydamas smiliumi į manę.Mokytoja tik nusišypsojo ir liepė jam persėsti kitur.Ir aš šypsojaus .Galop baigėsi pamokos.Sugrįžus į namus,mama paklausė :
- Kaip sekėsi mokykloje?
- Gerai
-Tai ką gavai dovanų nuo klasiokų?
-Žiūrėk, parodžiau už pietų pinigus pirktą magnetuką su užrašu „Tu mūsų geriausė draugė“.
Tad jau kitą dieną, aš buvau susigužęs, tylus, kampe įspraustas vaikas. Kai mane kviesdavo naujuoju mano vardu-Nevala, aš bandydavau neatsiliepti nenorėjau kompromituoti situacijos.Prisipažinsiu , tokios dienos man buvo labai ilgos ,tačiau aš tyliai sau mintyse galvojau:
Jei nekreipsiu dėmėsio
Galiausiai atsibos ir liausis
Tačiau tie nevidonai buvo „neužmušami“, kas dieną krikštidavo švenčiusiais vardais.Jie manė, kad man labiausiai tinka vardas-Nevykelė ir tik todėl, kad aš neteisingai atsakiau į mokytojos klausimą.Taigi nuo tada nebeatsakinėdavau į jų klausimus ne todėl, kad nežinočiau atsakymo, bet todėl, kad bijojau pasakyti ne taip.Klasiokai net prie pedagogų nesigėdydavo plūstelėti gūsį man klausimų :
1) Ką tau gal kokią bitė įgėlė kad tavo lūpos tokios storos?
2) Tu gal ubagė ,kad esi tokia kūdena?
3) Nevala, ar tau patinka čiulpti?
4) Šlykšynė, ar tu žiūri kada nors į veidrodį?
Dvejus metus tai tęsėsi.Šiuosyk, kai buvo bandoma mane pažeminti, neištvėrusi nuėjau pas direktorių, papasakojau tai kas vyksta klasėje, o jis tik nusijuokė ir pasakė , kad tai mano problema
Ir kad visus šiuos dalykus aš išsigalvoju, tam , kad manęs visi gailėtusi, nes noriu gauti geresnius pažymius.Keista niekada neturėjau minčių nė apie savižudybę nė apie pamokų nelankymą. Nepaisant viso to aš jaučiausi laiminga.Kai paaugau ir perėjau į kitą mokyklą galvojau ,kad čia bus visi subrendę, susirasiu draugų su kuriais galėsiu praleist ir laisvalaikį.Rugsėjo pirmoji praėjo puikiai, buvau susižavėjusi klasės auklėtoja ir visos klasiokės atrodė nuoširdžios, draugiškos.Iš tiesų vienas dalykas man nedavė ramybės, į mano klasę papuolė ir mano buvusi klasiokė.Nieko blogo neįtariau, nes anksčiau ji kartais bendraudavo su manimi, bet tik tada, kai reikėdavo naudos,ar neturėdavo su kuo būti.Beabejo, mes turėjome ir tokią mokinę, kuri drįsdavo pasiųstį mokytojus į įvairiais puses. Mano buvusi klasiokė viską išpasakojo jai apie mano gyvenimą senojoje mokykloje ir vėl visos patyčios prasidėjo iš naujo.Tik šįsyk man taip nebepersmilkdavo per širdį tiesiog galvojau
Ne mane jie žemina,
O patys naikina save ir savo orumą
Dvyliktoje klasėje patyčių iniciatorė išėjo iš mokyklos .Visi susidraugavome, padėdavome vieni kitiems ir ši klasė man atrodė tokia apie kurią visada svajojau.Visiškai nutilo užgauliojimai.Dabar tai turėtų likti praiety.
Galvoju reikia užmiršti
O negaliu...
