Vieno organizmo liga

Atsisėdau prie lango. Spindinti saulė pabrėžė mano pačios beviltišką būseną. Kurį laiką stebėjau, kaip saulės zuikučiai šokinėja kažkur skubančių oromobilių stogais. Niekada nemėgau poezijos, bet šį sykį pritrūko žodžių įvardinti savo jausmus. Sieloje buvo atsivėrusi juodoji skylė. 
Sako, savižudžiai palieka raštelius „nieko nekaltinkite“. Aš kaltinti norėjau visus – savo tėvus, savo vyrą, savo dukrą, savo vadoves darbe. Jie juk galėtų man padėti, bet vietoj to skundžiasi, jog aš nieko nedarau, tik zyziu. Pradėjau kalbėti, o Word\'2050 klusniai rikiavo mano žodžius lango paviršių panaudodamas kaip ekraną, tik kartą draugiškai nutraukė mano kalbą ir patarė vietoj „ėdat mane“ vartoti „valgot mane“.
Mano dėmesį išblaškė valstybinis oromobilis. Jis pakibo prie mano lango ir įsakmiai pareiškė:
- Tučtuojau atidarykite langą.
- Negalite įeiti pro duris, - pyktelėjau ir nuspaudžiau mygtuką.
- Atsiprašau, reikalas skubus, - kaltai nusišypsojo jaunutė mergina, ropšdamasi pro langą.
Jos šviesūs, trumpai kirpti plaukai ir žaliai-mėlynai raibuliuojantis kombinezonas dar labiau suerzino mane.
- Ko?
- Direktyva n r du penki keturi vienas nulis nulis nulis devyni penki vienas.
- Ką?
- Socialinių reikalų ministerijos direktyva dėl populiacijos heterogeniškumo išsaugojimo ir puoselėjimo.
- O paprasčiau?
- Tuoj aš jums viską paaiškinsiu, - nepaisydama mano atšiauraus tono mergina iš dėžes, kuri atkeliavo pro langą ant veidrodinio padėklo, judančio strypu, ėmė traukti arbatos puodelius. - Prisėskite, išgerkime arbatos.
Pripildžiusi puodelius tamsios, garuojančios ir, reikia pripažinti, nuostabiai kvepiančios Earl Grey arbatos ji pratęsė:
- Žinote, jau kurį laiką Europos sąjunga gyvena vadovaudamasi „vieno organizmo“ principais. Kiekvienas gyventojas vieną kartą per dieną balsuoja visais valstybių valdymo klausimais.
- Jūs čia ką, įlipote pro langą skaityti pirmos klasės politologijos pamokos? - jei būčiau buvus agresyvesnė, ta mergina jau būtų sugurinta nosimi.
- Tačiau gyventojams ne visuomet spėjame pateikti visus klausimus balsavimui. Kol kas direktyva  n r du penki keturi vienas nulis nulis nulis devyni penki vienas dėl populiacijos heterogeniškumo išsaugojimo ir puoselėjimo tik laukia balsavimo, tačiau mes jau bandome ją įgyvendinti, - ignoruodama mano pastabą ji žvilgtelėjo į mane su užuojauta: - Mūsų grupės darbas – išsaugoti visus individus, kurie pasižymi retomis savybėmis. O jūsų kraujo grupė – labai reta. Kiek žinome, jūs norite nusižudyti, ir, nors gyventojai jau priėmė sprendimą, jog savižudybė – kiekvieno asmeninis reikalas, dėl jūsų retos kraujo grupės mes turime pabandyti jums padėti.
- Pala, pala. Spjaunat į demokratiją, kad padėtumėt man? - staiga ši įsibrovėlė man ėmė patikti.
- Ne, mes negalime spjauti, kaip jūs sakote, į esminę Europos Sąjungos egzistavimo nuostatą. Tačiau mes iš tiesų norime padėti jums.
Iš oromobilio atkeliavo ir kita dėžė, šiek tiek mažesnė nei dėžė arbatai. Iš jos mergina išėmė dailią diademą.
- Tik nesakykit, kad karūna, papuošta deimantais ar svarovskiais mane išgelbės nuo savižudybės.
- Tai emocijų reguliatorių detektorius, - rimtai paaiškino mergina.
- Oho, panašu, kad žadate mane gelbėti prikimšdama į galvą keistų žodžių. Aš ieškosiu jų reikšmės infotinkle ir tai taps nauju mano gyvenimo tikslu. Suuuuuper.
- Aš jums pati pabandysiu paaiškinti, - pirmą kartą pokalbio metu nusišypsojo mano gelbėtoja. Man linksma nebuvo, pokalbis atrodė neprasmingas ir gan varginantis.
- Duokit man tą karūną ir baigiam greičiau šitą nesąmonę. - Aš išplėšiau iš jos rankų įrenginį ir užsimaukšlinau jį ant savo susivėlusios galvos. Apsidairiau, bet jokių pokyčių nepamačiau.
- Kaip jaučiatės? - paklausė mergina. Jos kombinezonas ėmė raibuliuoti intensyviau. Staiga mano akys patvino ašaromis, lūpos išsikreipė ir aš pradėjau raudoti. Seniai taip nuoširdžiai neverkiau, seniai manęs niekas ir neklausė, kaip aš jaučiuosi. Žinoma, neskaičiuojant tų mandagumo klausimų „kaip gyveni? “. Po kelių minučių, man nurimus, mano gelbėtoja vėl prabilo:
- Na štai, jūs jau naudojate emocijų reguliatorių detektorių. Visi turi emocijų reguliatorius – tai kas padeda mums išgyventi emocijas lengviau. Tai gali būti ir verkimas, ir fotografijos, ir prisiminimai, ir dailė, kiekvienam skirtingai. Panašu, jog vieną būdą palengvinti emocijų naštą jūs radote. Detektorius suaktyvina smegenyse tas sritis... - paskendusi ašarose ir išskyrose iš nosies įsisiurbiau į jos lūpas. Bučinio metu mano gyvenimas atrodė vėl prasmingas ir nuostabus, tačiau po kelių akimirkų atitokau.
- Aš... aš... O siaube! Kaip tai galėjo nutikti... - pralemenau.
- Nesikrimskite, aš androidas. O androidai, balsavimu patvirtinta direktyva, turi tik teisę tenkinti žmonių poreikius. Tiesa, eksperimentų metu žmonės spoksodavo į mano „Ramybės“ kostiumą. - Ramiai atsakė žavinga šviesiaplaukė. Mūsų pokalbį nutraukė įkyrus pypsėjimas, sklindantis iš infotinklo – balsavimo metas.
- Parodykit, - pasakiau ir ant atdaro lango paviršiaus išsirikiavo klausimai balsavimui:
“1. Socialinių reikalų ministerijos direktyva Nr. 2541000951 Dėl populiacijos heterogeniškumo išsaugojimo ir puoselėjimo
2. Darbo ministerijos direktyva Nr. 4789329654 Dėl 2051 balandžio 17 dienos paskelbimo šventine diena“
- Atsiprašau, kitaip nenustos pypsėt, - pasakiau androidei ir sulaukusi pritariančios šypsenos pasakiau: - Antras klausimas, pritariu. Dar viena šventinė diena netrukdys. Pirmas klausimas, išskleisk.
Lange pasirodė argumentai „už“ ir „prieš“. Greit peržvelgiau, kaip buvau įpratusi prieš balsavimą. Argumentai „už“ rėmėsi evoliucijos teorija – gamta mėgsta įvairovę, nes pasikeitus aplinkybėms „nuokrypiai nuo normos“ gali pasirodyti geriau prisitaikę, nei „norma“. Paprasčiau kalbant, jei staiga užgestų saulė, akli žmonės būtų geriau prisitaikę gyventi nei matantys. Argumentai „prieš“ rėmėsi socialinėmis teorijomis – vienodiems žmonėms lengviau bendrauti ir rasti bendrus sprendimus. Tiek vieni argumentai, tiek kiti man pasirodė mažai susiję su reta mano kraujo grupe, kurios dėka ir buvau gelbėjama.
- Pirmas klausimas, pritariu, - buvo labai lengva priimti šį sprendimą, juk tik dėl šios direktyvos po keletos kankinančių mėnesių pasijutau geriau. 
Androidė lėtai nuleido galvą. Po minutės ji pakėlė akis į mane. Nors žinojau, androidai neverkia, man pasirodė, jog jos akys buvo kupinos ašarų.
- Deja, turite grąžinti emocijų reguliatorių detektorių. Dauguma gyventojų nemano, jog reikia įvairovės. Atsiprašau, - sumirksėjo šviesiaplaukė įsibrovėlė. - Žinote, detektorius nebuvo išbandytas su žmonėmis, esančiais krizėje. Galbūt jo poveikis tęsis. - Švelniai kalbėdama ji nuėmė diademą man nuo galvos. Linkiu, kad viskas būtų gerai. - Ir ji išėjo, šįkart pro duris. Visi įrenginiai, atkeliavę pro langą iš oromobilio, susilankstė ir sugrįžo į savo vietą. Apsitraukusiomis rūku akimis ir smegenimis uždariau langą. Viskas, pabaiga. Akys užsimerkė pačios.
Kažkas blykstelėjo ir aš pramerkiau akis. Už lango žaismingai švietė saulė. Apsidairiau, panašu, kad miegojau ant palangės, ten, kur ir sėdėjau. Maudė visą kūną, tarytum jis būtų prikimštas sproginėjančių bombų. Paliečiau save, mano kūną dengė nebe oda, o kažkokios plokštelės, tarytum vėžlio šarvai... Na palaukit, pamaniau, su manimi nebus taip paprasta. Keistas jausmas – pagaliau aš žinojau, ko noriu. Norėjau, kad vyras pagaliau mane pamatytų nezyziančią. Aišku, naujoji mano oda neatrodė patraukli, bet... Galbūt jis mane pamils? Norėjau, kad dukra patikėtų stebuklais. Norėjau šviesiaplaukės androidės šalia. Norėjau nutraukti tą liaudies diktatūrą, vadinamą demokratija. Hm, pradėjau nuo paskutinio savo noro. Taip gimė judėjimas „Vieno Organizmo Liga“.