Sidabro ašara

Tu pavirtai sidabro ašara.
Užliejai viską ką regiu.
Blakstienom perlipai kol ne vėlu.

Nesustabdžiau tavęs.
Nebėr jėgų.
Vis bėgai tyliai nuo manęs,
Mažuoju savo upeliu.

Riedėjai skruostu pamažu,
Lietei raudonų rožių raudonumą,
Lūpas – lyg medaus saldumą.

Džiūvai, tačiau sustoti nenorėjai...
Keli dar žingsniai –
Įkritai.
Sidabro ietim suspindėjai.

Ir įkritai širdin tenai ne vienas.
Ten daug tavęs
Šaltom srovėm vis sruvo sruvo...
O aš meldžiau meldžiau
Rūstaus Neptūno,
Kad vandenis grąžintų
Į didžias balas,
O mano širdį skęstančią
Lai vėjai te atras.
Džiovins lig pat aikštingų paryčių...
Bet aš, vis vien,
Tave jaučiu jaučiu jaučiu...