Esė

  ***
  Žiemą apsnigtuose medžiuose matau žydinčias obelis, žiemą man prieš akis – žydinti pieva, kvepiantis pušynas ir aš pats – su šortais, marškinėliais, basutėm.
  Vasarą mano mintyse – sniegas, kailiniai, ledas, šaltis, slidūs keliai ir iš burnos sklindantis garas.
  Rudenį manyje pražysta žibutės ir alyvos, o pavasarį nuo medžių krenta lapai...
  Nes man metų laikų kaita vėluoja. Dabar balandis (2000), bet pavasario dar nejaučiu. Tiesiog viskas ateina vėliau. Man reikia laiko, kad pajusčiau pasikeitusią gamtą ir šiltesnį orą. Aš jų laukiu.

  ***
  „Štai kaip paprastai būtų galima paaiškinti laiką: jeigu Žemės istoriją prilygintume 365 dienoms, t.y. vieneriems metams, ir šios planetos gimimo diena būtų sausio pirmoji, tai dinozaurai atsirastų tik lapkričio mėnesį, o žmogus tik gruodžio 31-osios naktį, likus maždaug 5 minutėms iki vidurnakčio.“
  Mokslininkai mano, kad Žemė susiformavo pati, ir kad žmogus kilo iš seniausio savo protėvio žiurkės, kuri, bėgant milijonams metų, virto vovere ir beždžione. O iš beždžionės...
  Krikščionių religija gi teigia kitaip.
  Bežiūrint į beždžiones per „Discovery“, „Animal Planet“ ir kitus kanalus, jos atrodo tokios protingos: labai sąmoningas žvilgsnis, koordinuoti judesiai; tiesiog kažkas labai panašaus į žmones, tad nekyla nuostaba, jog mokslininkai būtent jas laiko žmogaus protėviu.
  Jei kas manęs paklaustų, kuria žmogaus atsiradimo versija aš tikiu, atsakyčiau, jog krikščioniškąja. Kodėl? Manau, kad niekas iš niekur neatsirado, taigi ir Žemė negalėjo pati susiformuoti. Tarkim, kad žmogus atsirado iš žiurkės, bet tada kyla klausimas: iš kur atsirado žiurkė? Žinau, kad yra atsakymas į šį klausimą – evoliucija. Bet, mano nuomone, tikėti, jog žmogų sukūrė Dievas, ir kad mūsų  protėviai yra Adomas su Ieva, o ne žiurkė, voverė ir beždžionė, yra protingiau, garbingiau ir... mieliau. Tiesiog tai labiau įtikina.

  ***
  Tą naktį, kai pirmąkart sutikau ją, klube koncertavo Mamontovas. Jis pasakė į mikrofoną: „Kaip jums sekasi?“ Galvojau tuomet, jog esu laimingiausias (nes šalia stovėjo ji).
  Dvasingi žmonės užduoda tokius klausimus labai guodžiančiomis aplinkybėmis.

  ***
  Ir niekas negali atvirai pareikšti: „Man prasidėjo hormonų audros“ etc. (ir dar su atitinkama veido išraiška). Tikriausiai manoma, kad apie tokius dalykus nedera kalbėti ir taip jaučiantis reikėtų prikąsti liežuvį (jei ne – būsi keistuolis). O gal tiesiog visų hormonai – ramūs?..

  ***
  Norėčiau turėti tokią galią, kuri kažką gyvenime pakeistų, padarytų kokį nepaprastą dalyką. Žinau, kad niekada nesugebėsiu daryti stebuklų, o norėčiau... Norėčiau daug ką padaryti. Padaryti, kad laikas sustotų, ir kad Žemėje žmonės gyventų amžinai, ir niekas niekada nemirtų, net visi gyvūnai. Žemėje gyventi yra gera, tereikia įsižiūrėti, ir išvysi, kiek daug joje džiaugsmo, prasmės. Jeigu žmonės nemirtų, jie visai nebijotų ligų ir kitų nelaimių, juk ligų bijomasi dėl to, kad jos baigiasi mirtimi, kančios ir skausmo bijomasi todėl, kad jie kada nors gali peraugti į dar baisesnius dalykus, iš kurių pagrindinė – mirtis.
  Visa, kas duota Žemėje, neturi išnykti. Tai gyvūnai, augalai, požeminės gėrybės, gamta. Kokią grėsmę kelia didėjanti ozono skylė, radiacija, užterštas oras, užteršta gamta, vandens telkiniai! Žinoma, taip pat yra baisu karas, stichinės nelaimės, katastrofos, nelaimingi atsitikimai. Žemė dėl to nepranyks, bet žmonių nukenčia ir nukentės labai daug. Ką daryti, kaip viso to išvengti?! Ar žmogus čia gali ką nors padaryti? Nors ir nedaug, bet šį tą turbūt gali. Pavyzdžiui, kiek daug būtų išgelbėta žmonių, jei neįvyktų jokia eismo nelaimė ir nebūtų karo. Jei vairuotojai ir pėstieji keliuose būtų labai atidūs, dėmesingi, ramūs ir taikūs, galbūt žymiai sumažėtų nelaimių keliuose skaičius, mažiau žmonių žūtų ir nukentėtų.
  O, jeigu tik kariaujančios šalys susitartų daugiau niekada nekariauti ir pasirašytų taikos sutartį (visiems laikams). Būtų išgelbėta daug žmonių, jie mažiau kentėtų nuo baimės ir kitokių nemalonumų. Kaip norėčiau, kad pasaulyje nė vienas žmogus nebadautų, neskurstų, turėtų pastovią pastogę, darbą, nekentėtų ir nesirgtų. Kad daugiau neplistų užkrečiamos ligos (tikriausiai galima kai ką padaryti, kad to nebūtų visai), kad žmonės apskritai niekada niekuo nesirgtų, niekada nemirtų ir gyventų amžinai. To padaryti neįmanoma (taip pat kaip neįmanoma sustabdyti laiko), tai padaryti gali tik Dievas. Norėčiau būti Dievu.
  Jeigu būčiau Dievas, aš štai ką padaryčiau. Sukurčiau nemirtingus žmones, laikas stovėtų, ir žmonės patys galėtų pasirinkti, kokio amžiaus jie nori būti visą gyvenimą, visą amžinybę, begalybę metų (nes niekada nebūtų pasaulio pabaigos). Ir jie visiškai nesikeistų ir nesentų, gyventų lyg angelai, būtų gražūs kaip angelai, neturėtų jokių kompleksų, nejaustų baimės, pykčio ir pavydo, jų mintys būtų švarios, tokios, kokios patiktų Dievui (man). Nė vienas plaukas nenukristų nuo jų galvos.
  Taip pat sukurčiau dar kelias planetas, kuriose gyventų į žmones panašūs sutvėrimai (o gal ir nepanašūs), ir tos planetos taip pat klestėtų. Ir jie atskristų į žemę, ir žmonės galėtų nuvykti pas juos. Na, o apie atlyginimų, pensijų padidinimą, mokesčių, kainų sumažinimą, ekonomikos lygio pakėlimą nėra net kalbos. Visa tai padaryčiau, jei būčiau Dievas.
  Taip, apie tai galima tik pasvajoti. Tai tikriausiai ir būtų Rojus. Ar kada bus leista žmogui to sulaukti? Ar tai bus pomirtinis, ar žemiškas gyvenimas? Reikia tikėtis.

  ***
  Kodėl man taip patinka lietus? Gal dėl to, kad jis toks gaivus, romantiškas ir paslaptingas. Vasarą, ypač po ilgai vyraujančių sausrų, lietus atgaivina visą žemę ir gamtą. Tas lietaus skleidžiamas garsas ir automobilių, važiuojančių per šlapią asfaltą, sukeltas šniokštimas (mieste) – labai romantiškas.
  Prieš devynerius metus „maudžiausi“ stipriame lietuje. Bėgiojau, šokinėjau, varčiausi kūliais. Taip nepaprasta buvo tarsi susilieti su gamta, pajusti stichiją. Ir tas mane kiaurai permerkiantis vanduo padarė man didelį ir neišdildomą įspūdį. Po to, pamenu, vakare gėriau karštą arbatą ir, išdžiūvęs, kartu su dramos būrelio „kolegėmis“ :) ėjau prie ežero pasivaikščioti ir pasėdėti ant liepto. Tai buvo 1991 metų birželio 18 diena. Visuomet ją prisiminsiu. :)

  ***
  – Nenorėčiau būti moterimi...
  – Kodėl?
  – Todėl, kad gimdymas – ko gero, baisiausias dalykas pasaulyje.
  – Juk galima ir negimdyti...
  – Na, galima. Bet mylėtis su vyru!.. Neįsivaizduoju, kad galėčiau to norėti. Vat mylėtis su dama – štai kur gėris!..
  – Čia tik tavo vyriška nuomonė. Esi kategoriškas.
  – O kodėl turėčiau turėti moterišką nuomonę?
  – Na, turėk vyrišką...
  – Tai tu man nepritari?!
  – Aš į tai žiūriu universaliau.

  ***
  Kelias dulkėtas ir geras. Ak, einu juo, saulė kaitina. Vasara.
Šiandien tiek daug sužinojau ir atradau slaptų dalykų. Aš žinau daugybę paslapčių.
  „Dabar domėsiuos ir tuo, kur viskas daugiau ar mažiau žinoma žmonėms, – sakau sau, – gyvensiu ir taip, kad būtų aišku.“ Tačiau vis tiek tai nublanksta prieš slaptus dalykus. Bet tiek to. Dabar ne apie tai.
  Kaip gera, kai žmonės tave myli, kai jiems patinki (čia nebūtinai apie dviejų žmonių meilę), kai turi sėkmę tarp jų, kai kiti sako, jog tu fainas etc., tada jauti tokį pakilimą, tiesiog renesansą, ir skrajoji dvasioje, skrajoji virš jūros, virš kopų, virš miškų, ežerų, laukų, skrajoji ir nusileidi tiesiai į daržą, o žmonės tave pavaišina braškėmis... Ir norisi tada apkeliaut visą žemę, perplaukt visas jūras, perskrist visus laukus ir ežerus ir, nusileidus tankiame miške tarp lazdynų, sušukti, nugriūti, atsistoti ir, iš džiaugsmo staugiant, kūkčiojant ir šokinėjant, bėgti...
  Tokių akimirkų bus daug gyvenime. Jų apsimoka, jų verta laukti. Cha, bus daug tokių gyvenimų...
  Paslaptys, paslaptys... Jų pilna galva, protas, burna, dantys...
Aš einu, po kojom dulkėtas kelias, akmenys. Keliu per valandą gal ir pravažiuoja kaimietis arkliu ir vežimu arba traktoristas traktorium. Arba turistai automobiliu, važiuojantys grybauti, uogauti, žvejoti, maudytis, kepti šašlykų, tepti odą kremu nuo saulės.
  Taip, jie pravažiuoja, o aš sustoju. Dulkės pamažu išsisklaido, einu toliau.
  Dilgėlės žalios ir žiūri į mane. Dangus mėlynas kaip mano (tavo) akys. Virš galvos nematau jokių skrendančių paukščių. Oras kvepia gal gamta, gal jūra. Nors netoli ežeras.
  Žmonių nėra – tuščia. Bet yra kažkas daugiau – gamta.
  Išsigalvoju šalia merginą, kuri šypsosi tviskančia šypsena (kelias daro posūkį), kuri žvelgia į mane. Jos plaukai judant keičia savo, na, pasvirimo ir užlūžimo kampą. Kas ji? Gal, gal... tebus šį kartą Vanessa Paradis. Žinau milijonus kitų vardų. Ji prancūzė ir dėlioja žodžius kažkaip. Prancūzai valgo sraiges ir varles. Norėčiau atsibusti jų viešbuty, man atneštų varlių. Išgerčiau taurę šampano, Vanessa Paradis...
  Staiga papučia vėjas, linksta krūmų šakos, užmerkiu vieną akį, sapnuoju. Matau: važiuoju dviračiu, skaitiklis rodo 1258 kilometrų, apsiniaukę, pravažiuoju pro sodybą; medžiai vasariški. Gal čia Kristus buvo? Gal Jis, sudėjęs rankas, stovėjo ar klūpėjo? Jo purpurinį drabužį matau.
  Grįžęs valgysiu ledų ir pasakysiu žodį mylimajai. (Ką ji atsakys?) Mylimoji – tai svajonė vasariška, supama vėjo, drėkinama ežero vandens.
  Nusiskinu žolę, saulė leidžiasi.

  ***
  Kenčiantį nuo gilios, nelaimingos meilės žmogų išgelbėti gali neapykanta, ignoravimas, principas „dantis už dantį“, sprendimas: kad jei ką blogo gavau, tą pat turiu ir atiduoti, savo gėrio pasilaikymas pas save ir nuostata, jog turiu mylėti ir vertinti tik tuos, kurie myli mane.

2000-2003