Turiu idėją,
Žmonėms gyvenimas gerėja.
Jausmus skenuoja serialai,
Kalėjime visi vandalai,
Policijoj pajacu turgus,
Kėdainiuos gerbia tik agurkus.
Politika čia niekuo dėta
Visiems gerovė pažadėta,
Svarbiausiu būdavo žmogus
Dabar mašinos ir alus.
Ir akmenų krūva sudėta
Į širdy gerbta ir mylėtą,
Ji priešas realiu laiku
Kai trūksta stogo ar dešrų,
Kai skrandį spaudžia iš vidaus
Ji ne aprengs ir ne apaus.
Na taip visi gi turim protą,
Likimą sotu dievo duotą.
Mylėt, paguost, užjaust kažką?
Už ką mums šitokia našta?
Nenorim vargti, nieko melsti,
Užteks tik kunigui pabelsti
Ir nuodėmės jau nebėra,
Ramioji dūšia vėl tyra.
Tačiau pala,
Juk čia nėra dar pabaiga?
O jei čia viskas tik apgaulė?
O jei rytoj užges net saulė?
Apsidraudimai nepadės,
Išlipsi nuogas iš duobės.
Daug pliusų, tačiau ir minusų nemažai. Ir kaip jau ne vienam autoriui buvau rašęs, - reikia labiau įsigilinti į mintį, kurią norima išreikšti. Sėkmės kūryboje.
Čia jau rimuojate neblogai. Yra rašybos ir skyrybos klaidų - peržiūrėkite. Mintys teisingos, bet nėra netikėtos. Kad eilėraštį priskirtume poezijai, reikėtų vaizdingesnės kalbos. Kai kas tai vadina dvigubais vaizdais. Sėkmės!