Piktasis

Susikišęs rankas į kišenes, atsisagstęs marškinių apykaklę, prie lango rymojo ponas Petrasas. Šalta diena užklupo šalį - anksčiau srauniai tekėjusi upė dabar te priminė įprastą užšalusio upės miesto nuotrauką. Tačiau net tokiomis sąlygomis išorėje, pastato viduje buvo nuolat naudojami oro kondicionieriai. Šildymas buvo įjungtas, bet rūsyje dirbantys šilumininkai atsitiktinai į krosnį pridėjo per daug malkų. Tačiau nei jiems, nei ponui Petrasui, nei patalpų savininkams šis gamtą keliolika kilogramų daugiau dioksido užteršęs įvykis nerūpėjo. Įmonė, pavadinta „Kuras mums“, užsiėmė naftos gavyba, gamyba, prekyba bei per pardavinėjimu. Darbininkams be aukštojo išsilavinimo vadovai sakė trumpiau - dirbama su nafta. Pinigai šiame versle buvo didžiuliai, darbas aukštesniuosiuose postuose - nereikalaujantis daug fizinių jėgų... Petrasas, kuris neturėjo daugiau nei 30 metų, net liūdnai rymodamas prie lango galėjo skaičiuoti, kiek per minutę į jo banko sąskaitą pribyra pinigų.
    Ponas Vismantas Petrasas dirbo pardavimų skyriuje. Neišsilavinusiems - atidavinėjo naftą. Šis postas reiškė, jog Vismantas su nafta susidurdavo tik pasirašydamas bei duodamas kitiems pasirašyti verslo popierius. Jis buvo skyriaus vadovas, tad be šių pasirašinėjimų kartu dar ir priimdavo į darbą naujus jaunuolius, o kai kurie iš tų buvo ir sunkaus naftos gavybos darbo paragavę. Kaip tik šios šaltos dienos vakarą Vismantas turėjo nueiti į priešais jo kabinetą įkurtą dialogų kambarį, kuriame jo laukė interviu su žmogumi, norinčiu tapti naujos, dar neišbandytos vietos „Kuras mums“ darbuotoju. Apie šitą, beje, Vismantas visiškai negalvojo. Jo rankos prakaitavo kišenėse, kaklaraištis gulėjo numestas kažkur už fotelio. Kambarys buvo idealiai izoliuotas nuo išorės garsų su iš naftos sukurta medžiaga Vakuugarsas. Vismantas atskirtas nuo visų įmonės garsų bei pokalbių, nes nuo monotoniško mąstymo darbo jo protas buvo šiek tiek sutrikęs. Jį galėjo sutrukdyti kiekvienas nelaiku pasigirdęs garsas, kad ir monetos nukritimas ant žemės. Nuo to galima vartoti vaistus, tačiau ponas Petrasas to nedarė, nes galvojo, jog tie vaistai gali turėti kokį šalutinį poveikį, kaip automatizmo pasireiškimą. Nevartodamas vaistų, tad negalėdamas ilgesniam laikui ištrūkti iš savo kambario, Vismantas pyko - jis mieliau būtų žaidęs šachmatais, šaškėmis ar kortomis lošimų klube, tačiau šioje darbovietėje jam dar reikėjo išbūti keturias valandas. Darbovietėje, tiesiog atsiduodančioje naftos verte, planetos nuodijimu bei nuobodumu.
    Vismantas trumpam atsitraukė nuo lango. Nuėjo atsisėsti į savo krėslą - minkštą, patogų, nugarą maloniai masažuojantį naują kontoros pirkinį. Vismantą stebino, kaip jį vis patraukdavo šie nuolat naujai nuperkami daiktai - tad galvoje visad būdavo klausimas, ar tik ne žaisliukai jam neleidžia atsisakyti šio darbo. Prisėdęs pardavimų skyriaus vadovas pasilenkė prie stalo - ten, savo bloknote, jis buvo susirašęs faktus, kurie jį laikė šiame darbe:
1. Bendradarbiai (Vismantas jau pusę metų planavo, kaip užkalbinti merginą, dirbančią kitame skyriaus krašte);
2. Maistas (“Kuras Mums“ rūpinosi pasiruošusiais darbui vartotojų skrandžiais);
3. Darbo valandos (Nors keturios valandos, kurias reikėjo laukti iki darbo pabaigos, atrodė amžinybė, tačiau Vismantas savo kabinete buvo pasirodęs vos prieš porą minučių! Jis niekada ilgiau nedirbdavo);
4. Atlyginimas (Nuo to laiko, kai prieš penkis metus pradėjo dirbti, daugiau nebereikėjo rūpintis banko sąskaitos likučiu);
5. Laisvalaikis (Įmonės vadovai dėl Vismanto rimtumo jį visad pakviesdavo į svarbius susirinkimus bei pobūvius).
    Deja, nė vienas iš jo sąraše aprašytų dalykų nesuteikė ponui Petrasui džiaugsmo - ne tokios ateities jis tikėjosi, mažas šokinėdamas kaip kengūra. Ne tokios, mokykloje piešdamas žmogų mėnulyje. Ne tokios, vaidindamas mokslininką dramos teatre. Ir ne darbas pykdė jaunuolį. Pykdė tai, jog nebuvo kito pasirinkimo. Visą savo gyvenimą Petrasas norėjo kurti vandeniu varomus lėktuvus, mašinas, motociklus, tačiau vietoj to visas pasaulis buvo išprotėjęs nafta, nes jos buvo visur. Buvo Žemės paviršiuje, buvo Žemės branduolyje, buvo Mėnulyje, buvo Marse, nors neaišku kaip ten jos atsirado, buvo ji ir chemiškai gaminama, galų gale nafta buvo pigi. Visos, kada nors alternatyvius variklių varymo metodus siūliusios įmonės bankrutuodavo, o viešieji asmenys buvo skalpuojami kaip viduriniais amžiais. Vismantas dar norėjo pasilaikyti savo galvą, tad pats prie tokio sumanymo niekad ir neprisidėjo, o jei būtų tai daręs, dėl visuomeninės gėdos jis niekad nebūtų galėjęs dirbti tokio įmonėje kaip „Kuras mums“. Taigi, Petrasas pyko.
    Vismantas net negalėjo nusėdėti vietoje - po kelių minučių savo lapo vartymo, numetė jį šalin bei staigiai atsistojo. Nuėjo į tualetą, nusiplovė rankas, kaip visada pagalvodamas, kokia graži būtų nauda to bėgančio vandens automobiliuose, tačiau dabar nuvijo tą mintį šalin. Išėjo į savo kabineto balkoną, tačiau grynų oru nepakvėpavo, nes ir tą supo Vakuugarsas. Tai leido Vismantui jaustis svarbiu šioje įmonėje, jausti, jog jo smegenys yra vertinamos, tačiau dėl to jis ir pyko. Dabar jau beveik apsisprendė pabėgti iš šio troškaus kambario, pabandė atidaryti duris, bet... Jos buvo užrakintos... Dabar Vismantas spjaudydamasis suprato, jog lemtingiausias jo karjeros sprendimas buvo priimtas už jį.
    Nebuvo taip, lyg Vismantas būtų pykęs visą savo gyvenimą. Iš tiesų ilgą laiką jis buvo laimingas, turėdamas daug draugų, didelių pasiekimų, sumanią galvą. Tačiau prieš du ar tris mėnesius jis prisikalbėjo. Per vieną pobūvį Vismantas prisigėrė per daug, atvėrė savo paslaptis bei šiek tiek per daug išsipasakojo. Tada jis iš kart norėjo paduoti atsistatydinimo prašymą, bet - kur jis eitų? Tad nieko nedarymas dėl vieno atsitikimo Vismantą varė iš proto, kaip ir varė laiką iki pokalbio su ponu Tautvydu Milokiu.
    Tiesa buvo tokia - prieš lygiai du mėnesius bei dvylika dienų ponas Vismantas Petrasas buvo pakviestas į pobūvį, kuriame susirinko didžiausios „Kuras mums“ galvos bei savininkai. Ten, tikriausiai išgėręs kokį litrą raudono vyno, Petrasas pasipasakojo apie savo idėją - vandenį kaip kurą. Ko jis nežinojo buvo tai, jog pobūvio metu jis šią idėją pasakė visai ne taip - ten jis teigė, jog reikėtų naudoti kurą kaip vandenį - gerti, praustis, naudoti maistui ir panašiai. Aišku, nuoširdžių draugų Vismantas įmonėje neturėjo, tad visą laiką nuo visus saldžiai juoktis privertusio įvykio jis buvo įsitikinęs, jog kažkas įvyks. Dabar, kai buvo paskirtas susitikimas dėl naujos, eksperimentinės darbo vietos, Vismantas tiesiog bijojo pažiūrėti, kas tai per vieta. Be abejo, savo kabinetą užsirakino jis pats, bet raktą būtų buvę rasti sunkiau nei kaklaraištį, tad atsarginiu raktu atrakinti turėjo kiti įmonės darbuotojai.
    Kai durys buvo atrakintos, kelias iki kito kabineto nebuvo labai ilgas, vos keli metrai, tad nei išsisukti kojos, nei kitaip išsisukti iš galimo susitikimo ponas Petrasas nespėjo. Jis lėtai atidarė kambario 99475 duris (994 - aukštas, 75 - kambarys), pažiovavo ir vėl atsisėdo į tokį pat krėslą kaip ir jo kambaryje bei pradėjo laukti. „Dabar turėčiau apsvarstyti, kokia tikimybė, jog šis susitikimas ne dėl vandens. Prieš mane guli dokumentas, aprašantis dėl ko šis Tautvydas čia pasirodys, bet kol kas aš jo nenoriu matyti. Tikriausiai mieliau sudraskyčiau jį į skutus, nei perskaityčiau. „- mąstė Vismantas. „Kažin, ką dar per naujas vietas mes turim savo įmonėj. „Kuras mums“ futbolo komanda... Kvailių gauja. Greitojo prekių išdavimo burys... jį sudaro vien merginos. Santykių su spauda grupė... Nieko apie juos nenumanau. Tai bus dėl vandens. Jei taip, kažin, ar geriau vožti jam kumščiu, ar nesidrovint spirt koja“... Vis piktėjant Vismanto mintims, tarpduryje pasirodė Tautvydas Milokis.
- Sveiki, tikriausiai nepriverčiau ilgai laukti? - paklausė draugiškai. - Ilgą laiką svarsčiau, ar čia geriau patekti pro stogą ar pro požeminį įėjimą, kol galų gale nusprendžiau pasinaudoti jūsų aukšte esančia neįprastųjų aparatų nusileidimo zona. Taip pat pakeliui į šį kabinetą netyčia užkliuvau už tokios nuostabiai gražios merginos, ir išverčiau jos krūvą popierių. Atsiprašau, bet turėjau padėti. Man jau dabar čia patinka!
- Taip, pone Miloki. Sveiki atvykę į „Kuras mums“ pardavimų skyriaus pokalbių kambarį. Aš esu ponas Petrasas, ir šiandien jums padėsiu su jūsų įsidarbinimu. Viskas, ko reikės pabaigoje, tai arba mano parašo po šiuo priešais jus esančiu dokumentu, arba jūsų dingimo iš čia. - mintinai išmoktus sakinius išrėžė Vismantas.
- Sveiki dar kartą, pone Petrasai. Juk ir jūs ir aš žinote, kad aš čia ne formalumų vykdyti atvykau. Prašau, atsipalaiduokite, atrodot labai įsitempęs. Tokius dalykus kaip mūsų reikia aptarti draugiškai, ar ne? Mano mama man visada sako, jog gražiai elgdamasis priversi ir kitą susigėsti ir gražiai elgtis, tad aš visad galvoju, jog man reiktų elgtis kuo įmanoma gražiau ir...
- Pone Miloki. - Mandagų pastarojo toną pertraukė Vismantas. - Turiu pripažinti, jog dėl tam tikrų priežasčių dar neskaičiau šio dokumento, tad nežinau, kas čia dedasi, bet girdėdamas jūsų tuščiažodžiavimą suprantu, jog jūs čia ne darbo atvykot. Tad kalbėkit tiesiai, kol neapverčiau šio stalo. - Pagrasė ponas Petrasas.
- Jei to norite, pone Petrasai, prašau, klausykit. Prieš kelis metus mums pranešė, jog jūs mėgstate išgerti darbe, nors stebėdamas jūsų būseną, nemanau jog taip yra. Tada pranešė, jog jūs pats didžiausias nesąmonių šnekėtojas čia, nors tas taip pat neatrodo tiesa. Tada mane pasiuntė čia apsimesti nevykusiu buhalterio darbo šiame skyriuje siekiančiu studentu, bei pasiūlė išsiaiškinti, ar tos jūsų silpnybės yra tiesa. Kas mane siuntė, nesvarbu. Ką aš jiems pranešiu, jums, atsiprašau, nesakysiu. Tačiau vienas dalykas mane trikdo. Niekas man nepasakė, jog jūs esate baisiai... Piktas. Iš kart pagalvojau, jog jūs mane kaip koks gyvulys pulsite, tada ir grasinote pulti... Tad turiu paklausti... Jūs tikėjotės čia pamatyti kažką kitą? Kitaip, deja, pranešime apie jus tai gražiai neatrodytų... - Apgailestavo kažkokios slaptų stebėtojų bendruomenės narys ponas Milokis.
- Na... Kai jūs viską taip susakėt... - Ponas Petrasas pradėjo ieškoti žodžių, tačiau jų nerado, išraudo, toliau bandė kalbėti. - Aš... Galvojau... Galvojau, jog neteksiu darbo. Jei galėtume pradėti iš naujo... Nebeturiu jėgų...
    Toks staigus būsenos pokytis iš pykčio į neviltį paliko poną Petrasą suglumusį. Štai jis, sėdi priešais jo ateitį spręsiantį poną, ir rodo savo psichikos sutrikimus. Gal jam iš tiesų reikėjo palikti šią patalpą, būtent tuo metu, nusispjovus į visus bendradarbius, maistą, darbo valandas, atlyginimą, laisvalaikį. Tačiau kaip būna sutrikusiems žmonėms, jis sėdėjo surakintas, bei tikėjosi, jog ponas Milokis jį išgelbės išeidamas pirmas.
- Gražu. Pone Petrasai. Tik dėl to, jog vis dar turiu visus dantis burnoje, apsimesiu, jog tai kas įvyko, neįvyko, o tą, kas įvyks, sprendžiate jūs. Šio patikrinimo tikslas buvo toks - jei jūs pasirašote dokumente - pasirašote savo atsistatydinimo nuosprendį. jei nepasirašote ir aš išeinu nieko nepešęs - pasiliekate darbą. Štai tokie reikalai, bet aš viso to nesakyčiau, jei būčiau patenkintas savo darbu. Kiekvieną dieną dešimtys tokių atvejų, kai žmonės, tokie kaip jūs... Ant manęs rėkia, spjaudosi, grūmoja bei bado akimis... Bet jūs, man atrodo, taip pasielgėte tik atsitiktinai. Manau, jog ir taip neketinate visą gyvenimą dūlėti šiuose kabinetuose... Nutempti jūsų į dugną negaliu... Sėkmės - Paskutiniu draugišku gestu ištarė Tautvydas Milokis ir išėjo.
    Vismantas, be žodžių, susiėmė rankas už galvos bei užsimerkė. Tik šį kartą žinojo, jog atsimerkus jokio košmaro nebus.

2008/08