Nepraustaburnės gatvės kojose,
Susmigusios... ir po jomis. Per viską,
Aš braidau. Bet neišmokau susiprast,
Pajausti pėdomis akmens daugiafigūrio.
Ilgais brūkšniais nuliję, surūdiję,
Tiek kartų perpiešti. Namai, bestogiai,
Suskeldėję veidai, per langus be vitražų,
Išnykęs šukėje. Gėlynuos užmestoj ožiuojuos.
Lyg šiolei neišauklėtas. Per gyvas,
Pavasaris praskrieja šakomis be lapų,
Nupiešt nespėjau jų... Todėl be šlamesio,
To pasiilgto. Vėl Klausytis tenka. Verkt negalima.
Kampučiais pojūčių žinot, pradžiūs,
Asfaltas. O, druskas džiaugsmai nuplovę,
Jau išdrįsau pakelt akis. Net kojas tirpstančias,
Ir... kremo pateptuos delnuos suspaust daugiafigūrį
Akmenį. Pavasarėja...