Šviesa toliuose (4)

Tyliai girgždėjo ant vieno vyrio vos besilaikančios langinės. Vėjo gūsis, trinktelėdamas jas į mūrą, įsiveržė į kambarį. Melsvi dūmai vis dar laikėsi palubėje. Virš sutrupintos skrynios sūkuriavo nedidelis dulkių debesis. Durų staktų vietoje žiojėjo didžiulė išgriova, tarsi kas daužė akmenis tol, kol jie virto dulkėmis.
  Vasarė atsimerkė ir užsikosėjo, išspjaudama pajuodusias nuo prarytų pelenų seiles. Kelias akimirkas dar pagulėjusi, atsitiesė, saugodamasi neužgauti nudegusių rankų, tačiau stipresnio skausmo nejautė. Nejautė nieko, nors atrodė, kad ją būtų užpuolę šimtai pasiutusių šunų – žaizdos vagojo visą kūną, gerai apdraskyti buvo net grandiniai marškiniai. Atsistojusi pasisuko į išdaužytą lango arką.
  Alėjos grindinio akmenis išsvaidė nežinoma jėga, palikdama didžiulę vagą, pilną papilkėjusių kaulų. Įgriuvę namų stogai dar vis ruseno, tačiau atvira liepsna švysčiojo tik pavieniuose griuvėsiuose. Tolimosios girios  buvo visiškai nušluotos nuo žemės – vien negyva dirva, persunkta pelenų.
  Ir dar – lėtai lašnojo. Debesys sklaidėsi, praleisdami paraudusios saulės spindulius, kurie švysčiojo lietaus lašuose. Tolumoje, kur nesiekė dulksna, už girios, degė naujos liepsnos. Jei ne boluojantys kaulai, išversti medžiai ir sudegę namai, galėtum įsivaizduoti atsibudęs lietingą pavasario rytą.
  Vasarė atsitraukė nuo lango ir pasisuko į veidrodį. Tačiau vietoje skaidraus stiklo tebuvo likę sudraskyti rėmai ir kelios į juos įkibusios šukės.
  Grandininiai marškiniai sunkiai slėgė pečius. Vasarė atgrubusiais pirštais atrišo dirželius ir numetė marškinius šalia skrynios duženų. Iš galvos tarsi kas išsiurbė viską – vien tyli tuštuma, į kurią nenorėjo grįžti mintys.
  Ji užsidengė delnais ausis, negalėdama pakelti tos beprotiškos tylos. Ir tik lėtas kraujo pulsavimas galvoje priminė, kad ji pati dar gyva, nors širdis beprotiškai verkė ir šaukė.
  Lėtai tarškėjo smulkūs lietaus lašai į saulės nurausvintą palangę. Vasarė nuleidusi rankas pasuko prie durų, net nežinodama ką toliau daryti. Geriausia išeitis atrodė paėmus durklą užbaigti tą vienatvę, tačiau nedrįso to daryti. Jei tėvas žuvo vien dėl to, kad ji gyventų, negalėjo sutrypti to skaidraus prisiminimo.
  Laiptinės sienas vagojo gilūs ir nelygus rėžiai, nykstantys apačioje, tamsoje. Laiptų pakopose kur ne kur žiojėjo plyšiai, visur tvyrojo keistas muskuso kvapas, susimaišęs su vos bejuntamu sieros kvapu.
  Žingsnių aidas niūriai suskambėjo menėje ir Vasarė sustojusi apsidairė. Nė vieno sveiko baldo, nudraskyti apmušalai, sudegęs kilimas ant sienos. Žvakidė, atgabenta iš tolimųjų Smėlio šalių, stovėjo perskelta per pusę. Žvakės, kurias Medardas uždegdavo kiekvienais metais vidury rudens, gulėjo sutrėkštos. Viename kampe tarsi kažkas bolavo, bet Vasarė nusuko žvilgsnį, atkakliai žiūrėdama sau į pėdas. Nenorėjo regėti nieko daugiau suniokoto ir negyvo, o ypač – kaulų, o šalia kirvio, apyrankės ar apsiausto gabalo, kažko, kas leistų atpažinti, kas sugebėjo atbėgti iki čia, užgriuvus Šešėlio bangai. Vien nuo minties, kad reiktų viską surinkti ir užkąsti, darėsi bloga, linko kojos. Šią akimirką atrodė, kad geriausia išeitis palikti taip, kaip yra.
  Vasarė pasuko link kito išėjimo, stengdamasi nepakelti akių nuo žemės. Paspyrė koja sulaužytos ieties nuolaužas, atsargiai apėjo kritusį žirgą. Tik gyvūnams niekas neiščiulpė viso kraujo ir nepaliko boluojančių kaulų, vieninteliai žmonės tiesiog dingo, palikdami tas kraupias įkapes.
  Lietus perėjo į smulkią dulksną, danguje neaiškiai blykstelėjo vaivorykštė. Laikas tarsi sustojo vienoje akimirkoje. Net vėjas nutilo, pasitraukdamas į dar neliestus miškus tolumoje. Saulės spinduliai sunkiai skynėsi kelią pro tankią debesų apklotą, tvieksdami tiesiai į išverstus vartus. Vasarė pakėlė galvą ir sukaupusi visą drąsą pažiūrėjo į priekį, bijodama ir tuo pačiu vildamasi išvysti Šešėlį, kuris užbaigtų ko nebaigęs. Vasarė niekaip negalėjo suprasti, kodėl liko gyva, kodėl neišnyko kaip visi.
  Ten, Toliuose, iš kur atėjo Šešėlis, tvyrojo nepermatoma miglos siena, gesinanti savyje net saulės spindulius. Šiek tiek aukščiau, kur paprastai prasidėdavo debesų juosta, švietė blausus žiburėlis.
  Jo švytėjimas kaustė žvilgsnį, neleido pasitraukti ar tiesiog pamiršti. Šviesa neakino ir nebaugino, atvirkščiai - Vasarė staiga pasijuto kur kas geriau, dingo nuovargis ir apatija. Tarsi vienišas žibintas tamsiame rūke, šviesulys traukė link savęs ir Vasarė, nebegalėdama atsispirti, žengė į priekį, nepaisydama išdraikytų kaulų ir sutrūkinėjusios pajuodusios žemės.

  Ji ėjo.
  Ėjo nesustodama dieną ir naktį, pati nebesuprasdama, kodėl nejaučia alkio, troškulio, kodėl prie žemės nelenkia miegas. Vienintelis jutimas tebuvo beprotiškai skaudančios kojos ir akys, tarsi kas ilgą laiką kažkas būtų laikęs prikištą deglą prie veido. Kartais apnikdavo nuojauta, kad ji žino, kodėl dingo visi jutimai ir nuovargis, tačiau tuoj pat pasistengdavo tas mintis išgrūsti iš galvos.
Kai kojos kiaurai perėjo tiesiai per išvirtusį medžio kamieną, sąmonė tuoj pat išstūmė tą vaizdinį, neleisdama susimąstyti, kas nutiko. Mintyse liko tik šviesulys Toliuose ir prisiminimas apie girių dvasias, kurios žaisdavo ir dainuodavo trumpas kelias trumpas akimirkas iki saulei pasislepiant vakaruose.
  Toliuose vienodai žibėjo šviesulys, su kiekvienu žingsniu debesys vis smarkiau gniaužė dangų, slėpdami varganus saulės spindulius, o naktimis- užstodami mėnulį. Žemė keitėsi kartu su dangaus nuotaikomis – raudoni debesų verpetai sukosi virš sutrūkusios išdegusios laukymės, pilka audra čaižė išdegusių medžių kamienus.   
  Ir dar – šalo.
  Negyvą žemę padengė smulkus šerkšnas, požeminės liepsnos vis vangiau plaikstėsi įtrūkiuose. Oras sunkėjo, traukdamasis nepermatomu rūku. Raudona ugnis virto į melsvus blykstelėjimus virš pilkos žemės, kol galų gale visai išnyko. Debesis visiškai uždengė migla, palikdama Vasarė vieną šaltoje žemėje be spalvų ir menkiausio garso.
  Ji po truputį pradėjo suvokti, kur esanti. Laiko pojūtis buvo visiškai išnykęs, tegalėjo pasakyti, kad kelionė buvo kur kas ilgesnė, nei kuri gyva būtybė įstengtų įveikti. Ir iš tiesų jai visiškai neberūpėjo, kas nutiko jai pačiai – kiekvienas žingsnis link tolimojo žiburėlio vis labiau ramino.
  Iš rūko kilo pliki medžių siluetai, aukštos uolos, pasvirusios į suskeldėjusį taką. Žemė pasviro, tarsi koptum įkalne, iš po kojų sprūdo smulkūs akmenys, dengiantys visą kelią.
  Staiga Vasarė pajuto, kad tyla dingo – miglą perplėšė stiprėjantis vibruojantis gaudesys, tarsi kas be sustojimo pūstų milžinišką ragą.
Vasarė sustojo. Priekyje bolavo aukšti sugriuvusios pilies mūrai. Akmenimis nusėtas takas įsirėžė į grįstą suskeldėjusią alėją.             
  Pasvirusias uolas pakeitė ilga mirusių medžių eilė. Stebėdama varno akimis, tada nepamatė visko, ką paukštis manė esant nereikalingu – už medžių  tyliai snaudė neaiškūs pavidalai. Vasarė pabandė žengti į šoną, siekdama geriau įsižiūrėti, ką slepia migla, tačiau kūną iškart pervėrė neapsakoma baimė. Grįžo atgal ir širdis vėl nurimo. Kad ir kas ten ilsėjosi, jie nenorėjo būti trukdomi.
    Su kiekvienu žingsniu arčiau pilies, medžiai mažėjo, susilygindami su krūmais, o pavidalai už jų didėjo, atrodydami kaip masyvūs debesys, nusileidę tiesiai iš dangaus. Gausmas nutilo vos įžengus į alėją, tačiau stiprėjo vėjo gūsiai, tarsi šimtai nematomų būtybių snausdamos alsuotų. Vasarė giliai įkvėpė, tačiau nepajuto jokio oro skonio, perbraukė veidą atbula ranka, tačiau jis buvo sausas - nė menkiausio vandens lašo, kurių pilna visada būna migla.
  Vasarė akies krašteliu tarsi pastebėjo, kaip vienas, arčiausiai esantis siluetas sujudėjo ir staiga į mintis grįžo prisiminimai, visi, iki vieno, galva vėl prisipildė baimėmis, svajonėmis ir nerimu. Ir prisiminė visus pasakojimus, kuriuos taip mėgdavo Medardas.
  - Žmonės bijo to, ko nemato, - skambėjo galvoje seniai ištarti žodžiai, - tačiau bijo tik tie, kurie nori pamatyti daugiau, nei gali. Anksčiau sklido pasakojimas, kad tebuvo vienas vienintelis žmogus, kuris šnekėjo su Ateinančiais Iš Rūko. Ką jie vienas kitam papasakojo, niekas nežino, tačiau iki pat mirties jis paslaptingai šypsodavosi paklaustas apie tą dieną...
    Vasarė atsitokėjo ir pasislinko į tako vidurį, stengdamasi nebežiūrėti į neaiškius siluetus migloje.
    Migla pilyje sutirštėjo, kurdama šimtus pavidalų – tai atrodė, kad lėtai pro šalį praėjo žmogus, tai virš galvos subanguodavo oras, tarsi praskriejus paukščiui. Prie sienos subangavo šešėlis, tarsi kas stovėtų atsisukęs į saulę, bet tuoj pat išnyko.
  Vasarė lipo nesustodama ir neatsigręždama atgal. Visiškai negalvojo, kas bus, pasiekus menę, tiesiog žinojo, kad pagaliau ten baigs savo ilgą kelionę.
    Vidury menės gulėjo varno kūnas, papilkėjęs kaip ir viskas aplinkui. Vasarė sustojo. Plyšyje, virš sosto, spingsėjo žiburys, atvedęs ją čia. Jo švytėjimas netapo ryškesnis, kaip tik priešingai – kiek prigeso.
  Ji žengė arčiau sosto.
  Už lango suūžė stiprėjantis vėjas, vėl nuskardėjo vibruojantis gaudesys. Pelenai sudrebėję kilo nuo grindinio, tačiau palengva, ne taip, kai  tylą pertraukė varno karkimas.
  Vasarė net nespėjo užsimerkti, kai žiburėlis virš sosto staiga plykstelėjo kaitriais spinduliais, nušluodamas visas mintis, prisiminimus ir jausmus. Viskas nutilo ir užgeso.

  Danieliaus veido nebedarkė randai, o svarbiausia – akys švytėjo dangaus mėlyne, dingo ugnies kaitros žėrėjimas. Šiek tiek už jo stovėjo mažas berniukas, vaiskiai žaliomis, kaip vasaros žolės, akimis ir smalsiai stebėjo Vasarę.
  - Sveika, Vasare, - nusišypsojo Danielius, žengdamas arčiau.
  Vasarė užsimerkė, bijodama žodžiais sunaikinti šį sapną.
  Tolumoje lygiai pokšėjo tašomi rastai. Kažko sulojo šuo ir pasigirdo skambus moterų juokas, kylantis iki pat žydro dangaus, papuošto lengvais baltais debesimis. Saulė dosniai žėrė spindulius, glostydama nespėjusią pasitraukti rasą. Tyliai čiulbėjo paukščiai girioje, nešdami žinią apie artėjančią dieną, garsiau suošė pušys, praslinkus lengvam vėjo gūsiui.
    Danielius pritūpė šalia kelmo, laukdamas, kol Vasarė baigs į plaučius traukti šviežią rytmečio orą. Iki jų atsklidus irklų girgždėjimui, Vasarė atsimerkė.
  - Čia sapnas? – dairydamasi aplink, paklausė ji.
  Berniukas staiga dingo, nepalikdamas net kojų įspaudo žolėje, tarsi jo nebūtų buvę.
    Danielius, nuskynęs dobilo lapą, pavartė jį tarp pirštų.
  - Tau – sapnas. Ir turbūt vienas gražiausių. Bent jau tiek suprantu iš tavo veido.
  Netikėtai panižo sužeistą ranką, tačiau Vasarė nedrįso jos pasikasyti, bijodama net sujudėti. Bet pati nežinojo kodėl.  Tiesiog jautė, kad ji šiame pasaulyje tarsi svetima. Ir niekaip negalėjo atsikratyti to pojūčio, kad tuoj viskas dings ir ji pabudusi vėl atsidurs, kur esanti – ant tos trapios ribos, kai nebežinai net kas geriau – gyventi ar ramiai numirti.
  Danielius pasisuko, žiūrėdamas į bundančią saulę, lėtai dažančią bokštų stogus ir virš jų iškilusią statulą, vaizduojančią vyrą tauriu veidu. Vasarė net nedrįso įsivaizduoti, kokių jėgų reikėjo, norint tą monumentą iškelti taip aukštai iki pat dangaus.
  - Kai saulė kybos aukščiau kairiojo bokšto, tu atsibusi, - galų gale ištarė Danielius, - nebent nenori.
  Vasarė žiojosi surikti, kad norinti likti čia, kad viską atiduos, kad tik nereikėtų grįžti į tą tuščią menę, kurioje pražiojęs snapą gulėjo nebegyvas varnas, bet į mintis staiga sugrįžo berniuko akių spindesys. Vasarė papurtė galvą, tačiau  vaizdas nedingo.
  - O tas vaikas? Kur jis?
  Danielius apsidairęs gūžtelėjo pečiais ir nusipurtęs rankas nuo rasos, atsistojo.
  - Vaikas? Tikrai nežinau. Prieš ateinant čia, Jie liepė net nebandyti atsisukti atgal ir pažiūrėti kas seka paskui, kol to neišvysi tu. Patikėk, kaip buvo sunku taip žingsniuoti ir girdėti kažką sekant.
Vasarę pradėjo krėsti drebulys.
  - Jie?
  Danielius nieko neatsakė. Atrodė, kad jis klausos stiprėjančių paukščių giesmių, sklindančių iš girios. Sujudėjo žolė prie pat kelmo likusių šaknų ir baikščiai nosį iškišo lauko pelė. Pastebėjusi du žmones, ji sustingo ir po kelių akimirkų greitai nuskuodė šlapiu, jai vienam težinomu, smulkiu taku į mišką.
  Saulė negailestingai kilo į viršų, spalvindama rugių lauką, į kurį judėjo vežimas, tempiamas žvalių arklių. Virš lauko pasklido daina, tačiau aiški tebuvo melodija, žodžių niekaip negalėjai suprasti.
Pavėsis, kuriame jiedu stovėjo, vis traukėsi link bundančio miško. Vasarė atsiduso. Mintyse dar švietė žalios vaiko akys. Danielius pasisuko veidu į pilį, sunerdamas rankas ant krūtinės. Saulės spinduliai vis greičiau stūmė šešėlį link pamiškės, kur jiedu ir stovėjo. Ir su kiekviena akimirka atrodė, kad vaizdas blausiasi, tampa neryškus, tarsi aktum. Viskas atrodė tiesiog beprasmiška – ta neapsakomai ilga kelionė be nuovargio, ta Anielių pilis, tie keisti pavidalai, ir dabar – ji pati čia, su būtybe, turėjusia tiesiog mirti.
  - Ar aš mirusi?
  Danielius staigiai atsisuko.
  - Nežinau, kodėl žmonės taip mėgsta žodį „mirtis“, nieko man neaiškina ir Jie, o mano patirtis per daug menka suprasti pačiam. Jei bus ramiau, taip, tu beveik jau mirusi tame pasaulyje, bet ir nesi gimusi šiame. Nekvaršink sau galvos šiomis mintimis.
  Vasarė atsisėdo ant kelmo, nebežinodama kaip reaguoti. Viskas atrodė taip nerealu ir visiškai nesuvokiama. Sutraškėjo sausos šakos miške, Danielius linktelėjo kažkam ir vėl nusisuko. Vasarė sumirksėjo, tačiau vaizdas neparyškėjo, priešingai - šalia stovintis Danielius atrodė, kaip blausi dėmė, o laukas priešais vos matėsi.  Liko vien tylus garsas – kažkas grojo švilpyne, išgaudamas tokias melodijas, kurios atrodė neįmanomos. Vasarė užsimerkė, tačiau niekas nepasikeitė. Su siaubu pajuto, kaip dingsta dalis prisiminimų – visa ta kelionė link pilies atrodė kaip labai tolimas prisiminimas be ryškesnių detalių. Žinojo, kad kažkas nutiko ypatingo, bet negalėjo pasakyti kas.
  Saulės spinduliai pasiekė tą vietą, kur stovėjo berniukas ir jau žaidė ant Danieliaus pėdų.
  Vasarė sugniaužė rankas, bandydama suvokti, kas vyksta. Beprotiškai diegė rankos, sušlapo petys, lyg ten srutų kraujas.
Ir tada vaizdas skilo - viena akimi Vasarė regėjo neryškų Danieliaus siluetą, kita – link jos tįstančią plaukuotą leteną. Trūko tik vieno žodžio, kad pilnai praregėtum brėkštančią šviesą ar kylančią tamsą. Vasarė žinojo, ko nori labiausiai, buvo tame krašte, kurį taip smulkiai nupasakojo Medardas, šnekėdamas kur susitiks jos motiną po paskutinio įkvėpimo. Tokius pasakojimus ji visada laikė tiesiog mirusios žmonos ilgesiu ir noru tikėti, kad viskas nesibaigia tiesiog išnykimu.
  Ir Medardas buvo čia, Vasarė tai jautė – po ilgų kančių jis sėdėjo su antra savo sielos puse ramioje ežero pakrantėje, pilnoje lelijų, o saulė įžūliai svaidė savo spindulius į mėlynus ežero vandenis.
Juoda letena tįso vis greičiau ir Vasarė apsisprendė.
  - Grįžtam abu, nepalik manęs ten vienos.
  Danielius nusišypsojo. Visą jo siluetą nutvieskė karšti saulės spinduliai. Vasarė prisimerkė, jausdama kaip vėl smenga į nebūtį.  Tačiau paskutinę akimirką suvokė, kodėl berniuko akys buvo žalios. Ir jai tai patiko.
  Saulė stipriai sutvisko ir užliejo pamiškę savo spinduliais, žėrinčioje migloje paslėpdama Vasarę su Danielium. Trumpam nutilo daina laukuose ir paukščiu čiulbėjimas.
  Žėrintis miglos debesis šovė į dangų ir viskas vėl atgijo, tarsi nieko nebūtų atsitikę.

  Už durų, toli laiptų apačioje sutraškėjo laužomi baldai. Nuvirto statula, pažirdama į tūkstančius gabalėlių.
  Tyla.
  Garsūs žingsniai sudrebino pilies mūrus. Sienas sudrebino ilgas pratisas ir aštrus garsas, tarsi kas plieniniais nagais brauktų per akmenį. Dūmai, lįsdami pro nesandarius plyšius vis stipriau graužė gerklę, bet Vasarė bijojo atsikosėti, iš paskutiniųjų stengdamasi susitvardyti. Kiek galėdama tvirčiau įsikniaubė į delnus, kol kosulys praėjo ir pakėlė ašarotas akis.
  Pro durų apačia sklido kraujo raudonumo šviesa, nušviesdama kelis žingsnius grindų. Už durų kažkas garsiai įkvėpė, traukdamas į krūtinę visą orą, net dūmus.
  - Bus sunku, - ramiai ištarė Danielius, - labai sunku.
  - Žinau, - Vasarė atgalia ranka nubraukė dūmų spaudžiamas ašaras.
    Šešėlis sujudėjo, pasislinko į kairę. Skeldėdamas suiro mūras. Už lango kaip išprotėjęs daužėsi nematomas padaras, nagais vis stipriau draskydamas langines, užuosdamas spurdančia gyvą širdį. Sunkus smūgis sudrebino duris, pakeldamas krūvą dulkių. Sieros kvapas sustiprėjo,  plėšydamas plaučius.
  - Pasakyk, - tyliai paprašė Danielius, - kas stovėjo už manęs?
  Vasarė kiek patylėjusi atsakė:
  - Ateitis.
  Vienu metu suaižėjo lūžtančios langinės ir byrančios durys. Vasarė pasisukusi smogė durklu sparnuotam demonui. Danielius nukirto juodą plaukuotą leteną, tįstančią pro duris ir atstatė priešais skydą, neleisdamas Šešėliui veržtis į kambarį.
  Toliuose kaitriau suspindėjo žiburėlis, nublokšdamas nuo saulės debesis. Ramiai sugaudė vibruojantis garsas ir link Šešėlio, besistengiančio pasiekti Vasarę su Danielium, pajudėjo aukšta miglos siena, pilna milžiniškų siluetų.
  Vasarė atsikvėpusi ištraukė iš mirštančios sparnuotos būtybės krūtines durklą ir nusišypsojo. Dar buvo kuo tikėti.