Sala (dvikova)

Įpusėjusi rytines maldas pagaliau atmerkiau akis – liesas mėnulis kilo itin nedrąsiai. O netrukus jį pasivijo ryškūs saulės spinduliai, pamažu apšvietę mano kalną, miškelius ir kaimą kitame salos krašte. Iš uosto girdėjosi dirbančių vyrų garsai – šiandien prasidės dvigubo saulės užtemimo šventė, tad į salą turėjo atvykti galybė žmonių ir gal net karaliaus pasiuntinys. Girdėjau moteris, skubančias į pievas  rinkti gėlių šventyklai, jaukiai pasislėpusiai miškelyje ant Uolos, ir vaikus, žaidžiančius vandeniu, - Salos vaikai mėgo išdykauti, o tėvam padėdavo tik prispirti.
Stiprus vėjo gūsis nupūtė garsus lyg jų nebuvę. Visu kūnu pajutau, kad vėl artėja audra.

Sūraus vėjo šuoras pažadino iš eilinio sapno. Laivelis lėtai siūbavo kylančios saulės link – kažkur ten toli buvo sala, ir ji mane kvietė. O kuo labiau artėjau, tuo dažniau mane užplūsdavo vizijos ir sapnai – mačiau save ten, jaučiau, kad priklausau jai.

Mane rado plūduriuojančią mažoje valtelėje šimtais mylių nuo artimiausio žinomo kranto. Pamenu, kaip išsigandau, matydama šviesiai mėlynas akis priešais save – atrodė, lyg jis išvis akių neturėtų.
- Sveika grįžusi! – pasveikino ramus balsas. – Kaip jautiesi?
Tai buvo pasiuntinio laivas, radęs mane. Iš mano prabangių rūbų nusprendė, kad esu kilminga – kad ir iš kur atsiradau, - todėl gavau jaukią kajutę ir pats pasiuntinys ėmėsi mane globoti, vis teiraudamasis, ar prisimenu, kas esu.
Po poros metų palikau jo namus – išdidžios akys bylojo apie per didelį prisirišimą, apie jausmus, gimstančius jo širdyje, apie visus tuos dalykus, kurių negalėjau leisti. Keliavau į rytus, tekančios saulės link, daužydama širdis ir vis prisimindama besikartojančius sapnus, kuriuose saulė tekėjo iš už didelės baltos statulos nugaros.

Pavasaris. Marios atvykstančių žmonių. Ir mano vyras kažkur uoste, savo laiveliu pasitinkantis laivus. Artėjanti audra – pirmieji jos gūsiai nunešė statulos vainiką ir užmetė ant šventyklon skubančių žmonių. O pati skulptūra atrodė lyg šokanti vėjyje. Didelės bangos, atsimušančios į uolas, purslais plaunančios vienintelį jungiantį tiltą.
Apeigos prasidėjo ta keistai pažįstama, bet nesuprantama, giesme. Žmonės giedojo lyg daugel kartų jau girdėję ir žiūrėjo į mane, garbingiausioj vietoj, lyg daugybę kartų ten būčiau buvusi. O tada pradėjau  stebuklus – mačiau save valdančią vandenį: iškeliančią skaidrų burbulą iš indo ir įjungiančią į šokį. Vieną po kito, kol aplink mane sukosi galybė pulsuojančių vandens lašų.
Užtemus saulei užplūdo vaizdai. Mačiau sniegą, užklojantį obuolius ant šakų, pabundatį kalną, lavą, laidojančią kaimą, pavasario gėles, žydinčias iš pelenų, vaikus, žaidžiančius vandeniu ir erzinančius žuvis. Kalbėjau apie vaizdus, pasakojau, kas nutiks kaimui. Neilgai trukus užtemimas baigėsi, šventė taip pat.
Tvarkydama šventyklą pastebėjau, kaip vanduo inde pradėjo tamsėti. Mačiau jame keliones, žmones mėlynomis kaip mano akimis, keistus gyvūnus, neįprastus rūbus ir daug daug nerimo. O tada vieną akimirką jau žinojau. Mano vyro nebebuvo.

Pabudau klykdama. Dažnai sapnuodavau, kaip žūsta mano vyrai. Daug jų. Sapnuose naujas atsirasdavo nespėjus apgailėti prarastojo. O kuo svarbesnis vyras atsirasdavo realiame gyvenime, tuo daugiau jų mirdavo toje saloje. Tačiau šitas – veidas apaugęs minkštais rudais šeriais, tamsios, beveik juodos, akys ir tvirtas saugus glėbys – šis mirdavo itin dažnai. Kažkas jo žvilgsnyje, jo elgesyje bylojo, kad yra kitoks.

Tamsu. Kažkur danguje kabojo mėnulis, lėtai kopdamas į zenitą, tačiau slėpėsi už debesų, lyg gailėdamas savo šviesos. Ėjau žemyn nuo savo kalno siauru, tik man skirtu takeliu į šventyklą. Šyptelėjau prisiminusi, kad kaimo moterys vis dar bijo mano šešėlio, ir į kaimą įleidžia tik vidurdienį. Baimė buvo pagrįsta – juk niekas nežinojo mano paslapties apie vyrus. Vieną rytą jie susikraudavo svarbiausius daiktus, užlipdavo stačiu šlaitu iki mano olos ir apsigyvendavo pas mane. Visada su tuo pačiu žvilgsniu akyse – lyg jiems nieko daugiau nereikia, tik būti šalia. Lyg gyventų tik tam, kad bent kartą į dieną mane pamatytų.
Pasiekusi pievą pažiūrėjau į mėnulį – jis vis dar slapstėsi.
- Gal teiktumeis išlįsti? – paklausiau. – Man nejauku tamsoje pievą kirsti.
Debesis pradėjo šviesėti ir sklaidytis, pro jį prasiveržė mėnulio spinduliai.

Nusipurčiau. Netyčiomis vėl snūstelėjau.
Tamsūs debesys vis artėjo. Lėtai, bet užtikrintai. O vėjas, kaip tyčia, daugiau šiaušė bangas, nei taikėsi į mano burę – ji kabojo vos vos plevendama.

Šokinėjau vandens paviršiumi, rinkdama kūnus į krantą. Moterys giedojo tą pačią giesmę ir pravirkdavo, pažįstamą veidą pamačiusios.
Čia įvyko mūšis. Pro šalį plaukė kitos karalystės flotilė, pamatė deivės statulą, ir nusprendė užsukti – nežinia, kokiais tikslais. Kaip tik tuo metu iš karo grįžinėjo mūsų vyrai. Taip vienas nesusipratimas po kito – ir aš jau šokau paviršiuje, vandens srovėmis traukdama kūnus. Pakeldavau iš gelmės, o moteris, šokusi už manęs ant lieptelio, Salos žynė, juos nusiųsdavo į krantą.
Išsigelbėję svetimšaliai spruko dar sveikais laivais ir jų daugiau nematėme. O pas išsigelbėjusius savus ėjome kartu su žyne. Ji uždėdavo rankas, ieškodama sužeidimų ir sumušimų. Dažniausiai rasdavau pirma, bet drovėjausi parodyti. Tada ji tepdavo mišinius iš vietinių žolelių (atvežtinės saloje neturėjo galios), kalbėdama užkeikimus. Kartais paprašydavo ir mano pagalbos – šalia visų tų triukų su vandeniu, turėjau ir gydymo dovaną.

Sapnų įkvėpta pradėjau gaminti srovę – horizonte vis dar nesimatė salos, o judėdama tokiu greičiu audra pavytų mane pusiaukelėje.
Įsivaizduodama, kad vanduo pasiduos mano rankų judesiams, užsimerkusi, pradėjau kelti nedidelę bangą laivagalyje. Vėl ir vėl. Atsimerkiau pajutusi į nugarą pučiantį vėją. Laivelis judėjo, jį varė didoka banga. Ir audra, rodėsi, pamažu tolo.

Vandens telkinys šventyklos miškelyje. Tas, kuriame kartodavau vandens valdymą. Mažas šaltinėlis slėpėsi po seno medžo šaknimis. Besileidžiantis jaunas mėnulis blyškiai apšvietė vandens paviršių..

- Ne, pala. Nemiegu. Nemiegu, - nusipurčiau ir patryniau akis. – Ne dabar. Ištversi. Pamatysi, ištversi, - drąsinau save.
Pora dienų be žemės jau vedė mane iš proto. Mėgau būti prie jūros, o ne joje.
.. bangos, plaunančios vienintelį tiltą į šventyklą. Juo bėga vyras, skuba į šventą miškelį. Vandens paviršius apšviestas mėnulio..
Vėl nusipurčiau. Vaizdai užklupdavo netikėtai, lyg realybės tęsinys.
Toli horizonte pamačiau nedidelį tamsų brūkšnį. Visu kūnu pajaučiau, kad tai Sala.
Drebanti žemė ir sūrus šiurkštus vėjas. Kaime didėjanti panika – nuo paskutinio drebėjimo prabėgo beveik tūkstantis metų. Tąkart nuo Salos atsiskyrė Uola su visa šventykla. Žemė plyšo tiesiai po mano kojomis, į tarpą nuspyriau mane užpuolusį svetimšalį. Kartu su juo kitoje Uolos pusėje žemyn nugarmėjo deivės statula.
Šįkart žmonės lakstė, šaukdami apie pabudusį kalną, skubėjo ant Uolos. Kai lava išsiveržė, kaimiečiai liūdnai stebėjo karštyje dingstantį kaimą. Tada atsisuko į mane, laukdami mano reakcijos.

Sala artėjo. Persirengiau į rūbus, su kuriais mane rado.
.. tyliai įlindau guolin. Prisiglaudžiau prie savo karščiuojančio vyro. Jį vakar nuo denio banga nunešė, peršalo, kol žvejai ištraukė.
- Žiopliukas mano, - sušnibždėjau į ausį.
- Pati ne geresnė, - atsikirto apkabindamas.
Ilga melsva šilkinė suknelė, plevesuojanti vėjyje, ir tamsus mėlynas apsiaustas su gobtuvu, pagražintas sidabru siuvinėta juostele. Žinojau, kad šitaip mane atpažins. Toli už nugaros leidosi saulė, iš už Salos kilo beveik pilnas mėnulis. 
Prisėdau supratusi, kad turiu dar kažką prisiminti. Šitoje kelionėje trūko paaiškinimo.
- Taigi, statula, miškas, šventykla, - kalbėjau su savimi, ieškodama prisiminimo. – Mėnulis..
blyškiai apšviečiantis paviršių. Klūpojau beveik siekdama vandenį, verkiau, keikdama save už jo mirtį.

Priartėjau prie Salos. Mačiau savo kalną, baltą deivės statulą, sveikinančią atvykstančius. Tada pasiekiau įlanką su tiltu. Ten sėdėjo vyras. Laukdamas.
Stovėjome ant tilto. Tramdžiau ašaras. Jis taip pat. Tada suėmė delnais mano veidą, pabučiavo kaktą ir žiūrėdamas į akis pasakė:
- Prisimink mane.
Stipriai apkabinęs palydėjo į valtį. Tolau nuo Salos bandydama išsaugoti prisiminimus apie jį – minkšta barzda, švelnūs tankūs plaukai, juodos juodos akys. Žiūrėjau atgal, bandydama nepamesti iš akių mažėjančio žemės lopinėlio.

Išlipau prie Uolos. Mažais išdūlėjusiais laipteliais lipau iki šventyklos. Prisimindama.
Kartą čia leidausi pažiūrėti į senosios statulos liekanas, kad prisiminčiau, ką galiu supykusi padaryti.
Kitą kartą – kad pasišnekėčiau su žyne. Pozavau jos vyrui, kuriančiam naują deivės statulą. Dirbuves (tik tai vienai skulptūrai) buvo įtaisęs šalia šventyklos. Ji užėjo ir iškart išbėgo, mane pamačiusi.
Šitoje aikštelėje susitikdavau su vyru po pamaldų, kad žmonės nepagalvotų, jog jis išprotėjo.
Štai ir šventykla su savo žaviu miškeliu.
Ir statula. Mano statula. Nejučia vėl prisiminiau skulptorių, prieš daugiau nei tūkstantį metų ieškojusį manęs. Vis tyčiojosi iš mano suknelės – sakė, žmonės juoksis iš manęs. Atsikirsdavau vieninteliu argumentu – „aš deivė, niekas nežino, kaip jos rengiasi“.

Išgirdau kažką atbėgant – jis bėgo lengvai, lyg skrisdamas. Netrukus besileidžiantis mėnulis apšvietė barzda apaugusį veidą ir tamsias tamsias akis.
Stiprios rankos nuėmė mano gobtuvą.
- Negali tiesiog prikelti žmogų ir tikėtis, kad viskas bus gerai, - žynė pyko. Po vyro prikėlimo Salą užklupo nelaimės. – Turi išvykti. Na ir kas, kad esi vienintelė Salos deivė. Pamiršk viską. Jei sugrįši prisiminusi – šitas prakeiksmas dings.
- O kaip Sala, kas ją prižiūrės man išvykus?
Ji tylėjo.
- Juk palieki nemirtingąjį, taip? Anas ir susitvarkys.

Mano vyras suėmė delnais nesenstantį veidą, pabučiavo kaktą ir laukdamas žiūrėjo į akis.
- Prisiminiau, - negalėjau sulaikyti šypsenos. – Prisiminiau.





Reikalavimai: Dainos žodžiai negali pasikartot kūrinyje, arba jo pavadinime. Kurinys turi būti “nepersūdytas” fantazijos kliedesiais (vampyrais, ufonautais ir t. t.), o dvelkti romantiniu – filosofiniu mastymu, spalvingu peizažu, įjungiant ne daugiau kaip tris veikėjus, personažus.
Maksimali  apimtis iki 10000 ženklų (su tarpais).
Štai temos:
1. http://www.youtube.com/watch?v=ovVPmm7_Ezg&feature=related
2. http://www.youtube.com/watch?v=GdZ2JXCCSOI&feature=related
3. http://www.youtube.com/watch?v=9KKPIk4FVUE&NR=1

žilis_ man išrinko pirmą temą, aš jam - trečią.