paukštis

Pažerti trupiniai į plaukus kimba,
išsirankiok, jei sotumo stinga
išsipiešk emocijas gerumo
ir išpasakok visą savo nuoširdumą.

Nieko neverčiamas, sau pameluok
ir vėl, ir vėl...
neįtikėtino kvailio kaukę pasimatuot
ir ištieses rankas man paduok.

.

Ten kur samonė nebeatpažįsta
užčiuopiamai aštrių kampų
ir paslydus ant svaiginančių laimės srovių
skyla į milijonus sugniuždytų minčių

Ten aš gyvenu
apkurtęs, aklas paukštis
sparnus savo noru išsipešęs.