Gyvenimas pagal Tiją.Neklaužadas garbanas ir vaikinus

Kūno kultūra

-Šiandien baudų atsiskaitymai, ane? -lyg ir neklausdama tarė Gustė.
-Tikriausiai, -šiltai bet nervingai atsakiau. Turbūt tokio dalyko šiltai ir nervingai nėra, bet aš taip pasijutau.
Persirengiau ir su Martina išėjom pasivaikščioti.
-Kaip tau su bernais, Tija?
-Nu kaip.. Niekaip.
-Kaip tai niekaip? O Mikas?
-Aš niekada jo nemylėjau.
-O taip, niekada.
-Nu gerai, senų senovėj. Man tiesiog patiko jo apsikabinimai, švelnūs žodeliai, gnybtelėjimas į užpakalį, -pasakojau ir susigėdau.
-Bet taigi tu jį mylėjai.
-Pasikartosiu, senų senovėj.
-Tau jis patiko nuo kokios trečios klasės, kai supratom, kad meilė tai netik atvirukai per Valentino dieną.
-Tai ką man dabar daryti? Pasikarti?
-Kas tau sugadino nuotaiką? Matematikos kontras?
-Ir jis, ir tu.
-Aš?
-Tu užsiminei apie Miką.
-Atsiprašau, galim pakeisti temą?
Aš linktelėjau.
-Pameni, kai buvau pas tave?
-Nu.
-Tai mes skaitėm „PANELĘ“.
-Nu.?
-Ten apie „KAIP SUVILIOTI TAU PATINKANTĮ VAIKINĄ? AR BENT JAU ATKREIPTI JO DĖMESĮ“?
-Nu.? -niekaip neįsigilinu. -Aš kaip žirafa, mano ilgas kaklas.
-Pabandom su tom knygom.
-Bet aš dabar knygų neturiu.
-Einam į biblioteką.
Nubėgom į biblioteką.
-Laba diena.
-Sveikos, merginos. Ko ieškote?
-Kokių keturių skirtingų knygų.
-Skirtingų rašytojų?
-Ne, belenkokių. Štai, paiimsiu „NORIU“, “UŽKEIKTOJI“...
-Siūlyčiau, jums kaip didelėm mergaitėm „Romeo ir Džiulietą“.. Dar „Būtent APIE“
-Gerai. Tai galite užrašyti ant Tijos Madytės numerio? 10a. Numeris 663. Dėkui.
Ir nubėgome prie mokytojų kambario.
-Ir kas gi bus tas laimingasis? -parūpo Martinai.
-Kad ir... JIS, -tariau nė nepagalvodama: koks jis gražus. Ištiesų. Jo šviesūs plaukai pridengė akis, štai jis jas pakėle... Žydros. JIS vyresnis už mane.
-Tai... Prie plano, -sušnabždėjo ji.
Aš ėjau su knygom prisispaudus prie krūtinės ir atsitrenkiau.. “Netyčia“ į jį. Išmečiau knygas.
-Oi, atsiprašau... -pritūpė prie manęs.
-Nieko..
-Duok, aš padėsiu, -jo balsas toks gražus. Jis paėmė knygą „Būtent APIE“. -Įdomi?
-Ti ką pasiėmiau.
-Kuo tu vardu? -paklausė manęs. Jis paklausė koks mano vardas!! Taip, jis paklausė.
-Aš... M.. Tija.
-Malonu, aš Darius.
Jo vardas Darius... Ach, kaip miela. NE. Čia visai nemiela, nors...
-Kelintoj tu kalsėj? Neatrodai matytas, -apžiūrinėjau jį, jis to nematė.
-Aš čia nesimokau, aš čia dirbu.
JIS. Jis DIRBA!?
-Tu... Tu mokytojas?? -negalėjau patikėti.
-Taip. Nu.. būsiu.
-A... Kokio dalyko?
-Matematikos.
-Tu dėstysi matematiką??
-Taip, Tija. Kas yra?? -jis nusišypsojo. -Iš kelintos tu klasės? Dvyliktos?
Darius mano, kad aš dvyliktokė. Na jau ne.
-Ne. Aš dešimtokė.
Jis išsižiojo.
-Atrodai tikrai vyrenė.
-Čia komplimentas?
Abu nusijuokėm. JIS negali būti mokytojas. Suskambo skambutis, aš dar ilgai į jį žiūrėjau, turbūt jam tai pasirodė nemalonu, tarė:
-Tau nereikia į pamoką?
-Hm... Gali būt... Ne, ištiesų tai reikia. Viso gero, mokytojau... Būsimas...
-Iki, -Darius kramtė lūpą. -Tija... Susitikim kitą pertrauką valgykloje, gerai? Reikės tavo pagalbos dėl... Matematikos... -kaip jis susimovė. Galėjo pasakyti, susitikim valgykloje, vaišinu arbata ir kuo nors skanaus.
-Tai apie ką kalbėjot? Jis tikrai tave įsimylėjęs, Ti. Patikėk manim.
-Jis... Jis Darius.
-Kelintokas jis? Jau spėjo pakviesti į pasimatymą? -negalėjo atstoti Martina.
-Jis. Hm. Jis nesimoko čia.
-Tai ką veikia?
-Darius būsimas matematikos mokytojas. Kiek supratau Gugeliėnė išeina į pensiją.
-Jis. JIS mokytojas?!! -ji kaip ir aš negalėjo patikėti.
-Taip. Taip... TAIP. Kodėl taip??
-O jis bus neblogas mokytojas.
-Tai meilė iš pirmo žvilgsnio.
-Tu taip manai? Jis tiesiog begalo gražus.
-O taip. Tu kaip ir aš alpsti nuo jo. Jis ŽIAURIAI gražus, Martina.
-Ką man daryti?
-Man reikia jo.
-Tai bent dar susitiksit?
-Kitą pertrauką valgykloje.
-TAI VA. Tu jam ištiesų palikai įspūdį.
-Kaip gera mokinė? Beto jis sakė, kad apie matematiką.
-Ir pagal tave kokios temos yra apie matieką???
-Am..
-Kodėl vėluojat? -pertraukė mane Juknevičius, kūncės mokytojas.
-Valgėm.
-Išsirikiuot! -garsiai užriko jis, kad girdėtų visi. -Du ratai, dvidešim atsilenkimų ir dvidešim prisispaudimų.
-Kaip man nepatinka prisispaudimai, -girdėjau Kristę.
-O man jie patinka, -paprieštaravo Laura.
-Taip yra vien tik todėl, kad tu juos moki daryt o aš –ne.
-Gali būt.
-Jis tikrai mokytojas? -negalėjo patikėti Martina.
-Kas jis?
-Nu Darius.
-Nu taip, neerzink manęs.
-Ir vėl. Gal tave šią savaitę aplankė „dienos“?
-Taip.
-Aišku, tai negali daryt atsilenkimų?
-Ne.
-Tuomet tu palauk manęs.
-Gerai, -šyptelėjau.
Prie manęs priėjo mokytojas:
-Kodėl nedarai atsilenkimų?
-Negaliu.
Jis tik linktelėjo. Kai kurie mokytojai supranta, kad reikia tiesiog patikėti, o kai kuriems turi aiškinti, kad yra toks dalykas kaip brendimas. Kai kurie tuomet supranta ir sako: Ai, eik eik. O kai kurie net tuomet nesupranta, tad turiu sakyti, kad sergu. Mane kaip ir kitas paneles tai nervina.
Uždususi atbėgo Martina:
-Uh... Kaip pavargau.. -ji atsigulė ant žemės.
-Negulėk ant žemės Marti.
-Kodėl?
-Gali sustoti širdis. Nu nesustos, bet tai yra nesveika.
-Nu gerai, gerai, -tarė ir atsisėdo šalia manęs.
-Sveikos, panelės, -atbėgo Mikas. Tik jo dabar ir tetrūko.
-Martina, einu pasiimsiu kamuolį.
-Tija, palauk mums reikia pasikalbėti...
-Aš neturiu apie ką su tavimi kalbėtis, Mikai, -bejausmiai  pasakiau. -Je nori gauti „hečiot‘ą“, tai prašau lįsk prie manęs, bet tavo vietoj aš to nedaryčiau, žinai, kad esu taikli.