Mylimai.

Ateis ruduo ant tavo lūpų
Tyliau už skrendančias kregždes,
Pamirši, kur širdis įtrūko,
Palikus laukiančias rankas.
Paklosiu tavo sielai guolį,
Kuri namo nebe sugrįš...
Lieku prie tekančio upokšnio,
Skandindama tavas akis...
Kuriam pasauly tu nušvitus?
Aš viso labo tik naktis...
Radau tave sniege užmigus,
Sugniaužus vystančias viltis..

Norėčiau sulenktus pirštus
Ištiest į debesis duobėtus,
Pavirst vabzdžiu, kuris visur
Tave tylėdamas stebėtų.