eilės1

Apie tave kalbėti galėčiau,
Ir žiūrėt į tave nuolatos,
Nes tada kai tik tu pasirodai
Negaliu pasislpėt nuo kančios.

Mano skausmas tavęs dar nevertas,
Tavo grožiui nėra juk ribų,
Ir tos dienos kai medžiai suošia
Vertos šimto auksinių žvaigždžių.

Šiandien saule mane tu pravirkdei,
Vakar lietų pajutęs alpau,
Bet kai lapai nukris pirmutiniai,
Savo skausmą kur dėt nežinau.