Pjūtis

Mirties švelnumas buvo man išpranašautas
Dalge prisiliečiant voreliams šienpjoviams
Prie čiurnų ir riešų manų įleista
Sugrėbti gyvastį, sunešti, kol sutems.

Į kevalą susupus paguldyti
Ir pakavoti prie senų akmens šaknų,
Pernakt budėti ir iššaukti rytą,
Kad šis atverstų kraują vėl gyvu.

Kad tik nebeskaudėtų ir neaugtų
Nešiojant žemei uogas uždraustu raudonumu
Ir išnešiojant man mergaitę rugiaplaukę
Negimusią, bet paliestą žvilgsniu -

Tenai, kur baigias man skirti regėjimai
Aš ragana sudegusia virstu,
O gyvas kraujas  - gėlėmis į vėją
Atsisuka ir aš žinau kas tu.