Kaip išgyventi dar vieną dieną. ŽINYNAS. (Šešta dalis)

2010-02-02
Antradienis

Rytas prasideda dar neišaušus. Skubu praustis, džiovintis plaukus, gerti kavą su bandelėmis. Viena iš mano mėgstamiausių sesučių nustemba, kodėl esu jau pakirdusi iš miegų, nors dar nėra nė aštonių. Atsakau, kad šiandien skubu į paskaitas.
Antro semestro pradžią pašvetina iš dangaus gabalais drebiantis sniegas. Į auditoriją įeinu suspausta krūtine. Visada buvęs toks mielas širdžiai  universitetas dabar varo drebulį. Visas paskaitas atlaikau kaip karys mūšio lauke. Širdis daužosi, bet ryžtingai nesitraukiu.
Popiet grįžtu vis dar nešina kietu kamuoliu krūtinėje. „Čia ir dabar“, „čia ir dabar“ kartoju gulėdama lovoje, kol išgeriu sesutės atneštus popietinius vaistus ir užmiegu.

2010-02-03
Trečiadienis

Visą dieną paskaitos. Jaučiuosi išsekusi. Pamėginsiu užimgti be migdomųjų.

2010-02-04
Ketvirtadienis

Bevaistis miegas buvo ne itin kokybiškas. Prabudau ketvirtą, vėliau šeštą.  Šiandien jaučiuosi ne mažiau išsekusi ir mieguista, todėl mėginsiu ir šiąnakt apsieiti be vaistų. Blogiausiu atveju visada galiu vėl pradėti juos vartoti.

2010-02-05
Penktadienis

Visą dieną paskaitos. Jų metu tyliai verkiu.

2010-02-06
Šeštadienis

Negaliu išlipti iš lovos.

2010-02-07
Sekmadienis

Negaliu išlipti iš lovos. Užsisakau picą į namus, nes Žilvinas vis zyzia apie maistą. Negaliu nieko daryti, nors šaldytuve užmarinuotas vištos šlauneles tereikia įdėti į orkaitę.
Picą pristato už geros valandos. Sukemšame. Kadangi dvi dienas nieko nevagiau, jaučiuosi prifarširuota kaip Padėkos dienos kalakutas. Turiu cigarečių, todėl einu parūkyti, nes prisiekiu, jei tuoj pat ko nors nesiimsiu, persipjausiu venas. Balkone pradedu garsiai bliauti ir kalbėtis su savimi.
Žilvinas tyliai prisiartina prie durų ir paklausia, su kuo kalbuosi. Nieko neatsakau ir grįžtu į lovą. Mano galvoj viskas blogai. Bijau susirgti šizofrenija. Bijau prarasti darbą. Bijau, kad nebegalėsiu studijuoti. Vėl nebegaliu išlipti iš lovos.

2010-02-08
Pirmadienis

Ryte vos išlipu iš lovos. Apsiverkiu. Parūkau. Vėl apsiverkiu. Žilvinas klausia:
– Pupai, kas nutiko? – Mes nemėgstame  visokių  kačiukų, katyčių, mažiukų, mažyčių  ar  kitokių -iukų  bei -yčių, todėl turime savo sugalvotą švelnius jausmus reiškiantį žodyną.
– Supupėjau, – sakau.
– Kas mano Pupą taip supupino? – švelniai prisiglaudęs klausia.
– Viskas... Taip viskas blogai... – sudreba mano balsas.
Stojuosi ir braukiu skruostu riedančias ašaras. Man reikia grįžti į ligoninę. Reikia išsivalyti dantis ir važiuoti. Žilvinas mane paveža ir atsisveikindamas švelniai pabučiuoja.
Skyriuje išsikraunu daiktus: plaukų džiovintuvą, kurio namie nė karto nepanaudojau, nes nesivarginau plautis galvos, švarius naktinius, apatinius, kojines, dvi neskaitytas knygas, studijų užrašus. Vos į juos pažvelgus apima neapsakomas nerimas. Liko keturiasdešimt minučių iki paskaitos, todėl nueinu į valgyklą ir per prievartą sukemšu porą žemaičių blynų su grietine.
Paskaitos laukiančios kurso draugės vos pažvelgusios į mane aikteli. Ar man kas atsitiko? Ar blogai jaučiuosi? Viena švelniai uždeda ranką ant peties ir tokio gesto jau neatlaikau. Pabyra ašaros, kurias tuoj pat susirenku ir sakau, kad man pablogėjo, bet ištversiu. Katedros vedėja jau rakina auditorijos duris, todėl dėmesys nuo manęs nukrypsta.
Paskaitos metu vedėja du kartus paklausia, ar man viskas gerai, nors stengiuosi kuo ramiausiai klausytis ir neišsiduoti, kad viduj uraganas siaubia centrinės mano nervų sistemos ląsteles. Matyt, kančia išrašyta ant veido.
Per pertrauką nueinu pasikalbėti su studijų kuratore ir rūpestingąja vedėja. Pasakau, kad labai noriu mokytis, bet šiuo metu tiesiog neleidžia sveikata. Skruostais vėl pabyra ašaros. Susėdame ir pakalbame apie galimybes. Iš anstesnės sesijos skolų neturiu, vidurkis kiauras dešimtukas, semestras tik ką prasidėjo, todėl akademinių atostogų imti tiesiog nėra prasmės. Pamėginkite kol kas eiti į tas paskaitas, į kurias galėsite, sako katedros vedėja docentė Jonutytė. Atsiskaitymus mėginsime suderinti. Blogiausiu atveju semestro pabaigoje, jei nepavyks išlaikyti egzaminų galėsite paimti akademines atostogas, bet ir tokiu atveju galima tiesiog pratęsti sesiją iki rudens. Nesijaudinkite, nusiraminkite ir šiandien eikite namo. Nuoširdžiai padėkoju dėstytojoms ir sliūkinu į ligoninę.
Lūkuriuodama eilės pas malonaus balso gydytoją žiūriu į vieną tašką. Atkakliai.
Kai gydytoja pakviečia vidun, prisėdu. Pasakau:
– Pajutau, kad jau prasidėjo nerimas. Dabar blogiau nei prieš atsigulant...
Dar daug visko pasakoju, ir visada tokios šaltos gydytojos akyse pamatau labai nuoširdų užuojautos blyksnį. Mes kalbamės ir ji pasako, kad nuo šiol pakeis vaistus, jau šiandien man pasidarys geriau. Jau šiandien man nebebus taip sunku. Kad taip Dievui į ausį šitie žodžiai.
Likusią dienos dalį rūkau, guliu lovoje, rūkau, telefonu kalbuosi su tėvais, rūkau, čiupinėju naujutėlę Tessos Hadley knygą, bet nedrįstu pradėti skaityti. Rūkau, telefonu kalbu su Žilvinu. Rūkau. Aplankyti ateina Irma. Šįkart be Henriko. Vos jai atėjus šaižus varpelio skambesys praneša apie garuojančią vakarienę, todėl atsiprašiusi pasiūlau pavartyti knygas, kol paskubomis sušlamščiu kruopienę ir suvartoju pakeistą vakarinę vaistų dozę. Su Irma kalbamės kaip niekur nieko. Vaistai kaip koks skydas sulaiko aplink zyziantį blogų minčių spiečių. Irma išeina. Po kiek laiko vaistai nustoję veikę. Spiečius gelia kur papuola, bet aš ne visai jautri jų nuodams. Matyt, vaistai ne visiškai nustojo veikę. Rūkau, čiupinėju Tessos Hadley knygą, truputį paveliu veltinio rutuliukus, rūkau, persimetame keliais žodžiais su Giedre ir nauja palatos gyventoja Goda. Giedrė, buvusi etatinė žiūrėtoja į lubas, nusipirko nauja blakstienas riečiantį tušą, batus ir bilietą į baletą. Giedrei gerėja. Tai matyti labai malonu. Suteikia vilties