Septintoji

Aš tikėjau, kad būsi mano
Mielas kelias žiemos prijaukintas,
Betgi štai jau pražydo pavasaris
O turiu tiktai dalį septintą.

Pirmą atimi, kad galėtum įkvėpti
Tau taip artimo Margo-ryto,
Antra vėjais paleidi į saujas
Ir jauti kaip gyvenimas byra.

Trečią duodi visoms turėti
Nesutramdytoms ir ugningoms melodijoms,
O kitas pats su vakaru išgeri
Nenorėdamas niekieno nuodyti.

Paskutinę, septintą, man atneši-
Tą septintą, kurią vadini nieku.
O paskui plaukus man glostai.
O paskui iki ryto miegam.