beveik iš tikrųjų

Kasnakt po traukinį:
ant bėgių,
po bėgiais,
vietoj tilto,
vietoj nakties.

Kasnakt po traukinį:
blizgantį,
išfiltruotą, bet nešvarų,
vandeniu aplipusį,
po bangomis plaukiantį,
upėje neršiantį
ir vėl pro filtrą skubantį,
šitoj stotelėj nestojantį.

Kasnakt po traukinį.
Ar bent po vieną aliuzija į jį:
autobusą, plaukiantį bėgiais,
tave, švokščiantį garsiau už bet ką,
jus, švokščiančius garsiau už tave vieną
ir mane. Tylią, tačiau primenančią traukinį:
su daug uždarų langų ir tik stotelėse atidaromų durų,
kurios greitai, sako, net nervingai vėl uždaromos.
Apytiksliai per minutę. Gal greičiau.

Kasnakt po traukinį:
net kai naktis yra diena,
o diena yra naktis.
Arba nėra.

Tik penktadieniais traukinių daugiau:
apytiksliai du ir dar keletas praūžiančių šalia:
svetimų, nečiupinėtų, nejaustų.
Rusiškai, gal net romantiškai plaukiančių.
Svarbiausia: mirtinų.
Ne tokių, kaip kasnakt,
ir ne tokių, kaip kasdien.
Čia ir yra penktadienių skirtybė:
skaičiuoji, žinai, kad suskaičiavai per daug ir suvoki:
šiandien keičiasi erdvė. Beveik automatiškai.
Beveik kaip traukinio durys.
Beveik natūraliai.
Beveik iš tikrųjų.