Rašyk
Eilės (72764)
Fantastika (2184)
Esė (1499)
Proza (10274)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vakaris mažai kalba ir niekada nedainuoja. Tačiau labai mėgsta paklausyti kitų žmonių. Vakar vienas pažįstamas kaip tik pasakojo apie neseniai populiariu tapusį dainininką. Šis vaikystėje patyrė įvairių nelaimių ir negandų, tačiau niekada neprarado svajonės pakilti aukščiau. Kas galėtų patikėti, vieną dieną šio jauno vaikinuko, pasivadinusio Radžiu, atliekama daina susilaukė didžiulės sėkmės televizijoje. Draugo nuomone, greičiausiai žmones papirko jo atvirumas bei nuoširdumas – daina vadinasi „Nieks manęs nemyli“. Žiūrovai it pakvaišę ėmė siųsti paskutinius savo centus, kad padėtų įgyvendinti vargšo vaikino svajonę – pakilti aukščiau ir tapti tokia didele žvaigžde, kuri savo spinduliais apšviestų visą pasaulį. Draugas tarstelėjo, jog Radis po kelių dienų koncertuos Forumo rūmuose, tad Vakaris nusprendė nueiti ir paklausyti jo.

Jūs paklausite, kas gi paskatino Vakarį išleisti pinigus, už kuriuos galėjo visą savaitę lankytis mėgstamiausiose Senamiesčio kavinėse. Kartais jis išties pasielgia keistai. Juk būtų naivu manyti, jog Vakaris patikėjo žodžiais apie neįtikėtiną Radžio talentą. Jis tylėjo ir nekomentavo į visas puses tykštančio draugužio entuziazmo. Apie ką gi jis tuomet galvojo?.. Ką jam priminė ši pakilusi žvaigždė?..

Kadaise Vakaris buvo sutikęs merginą, vardu Snaigė. Jie bendravo vos kelias minutes, tačiau to užteko. Vakaris jos nesugeba pamiršti jau daugiau kaip ketveri metai, o didžiausia svajonė tapo vėl ją išvysti. Nors ir supranta, jog tai kvaila ir banalu, tačiau nieko negali su savimi padaryti, jaučiasi tarsi užburtas ir jam tai patinka. Todėl galvoja, jog jo gyvenimas vertas aprašyti romane. Taip, ne autobiografijoje, o romane, nes laiko save personažu – romantiku atsidūrusiu post-dvidešimtame amžiuje, kur nėra vietos svajonėms...

Tą vakarą Vakaris buvo apsivilkęs ilgu juodu paltu, siekiančiu ilgaaulius kerzinius batus, o galvą paslėpęs po megztinio gobtuvu. Šyptelėjo pamanęs, jog pro visą šį šarvą nieku gyvu nepraeis suaktyvėjusio Radžio skleidžiami spinduliai. Aplink sukosi daugybė prakaito išpiltų paauglių, kurios tiesiog atviromis burnomis leido į save visą tą bjaurastį, ardančią smegenų ląsteles. Daininko žiede įstatytas brangakmenis imdavo dar labiau švytėti, kai visas išsišiepęs Radis uždainuodavo, kad jo niekas nemyli ir koks jis esąs vargšas. Merginos imdavo braukti nuo skruostų spindinčias ašaras, vaikinai susimąstę ilgesingu žvilgsniu pažvelgdavo į tolį. Ten toli, aukštai aukštai abiejų lyčių atstovai matė žvaigždę – kažką, kas niekada nepasiekiama paprastiems žmogeliams, tegalintiems kelti rankas ir šildytis jos spinduliuose. Vakariui buvo šlykštu į juos žiūrėti: ši masė pulsavo lyg prakaituoti gyvuliai, besitrinantys vienas į kitą, besistumdantys prie lovio su pašaru, apibarstytu blizgučiais ir apipurkštu kvapniosiomis medžiagomis. Be jų anei gyvuliai neimtų viso to į burną...

Galiausiai koncertas pasiekė kulminaciją: pageidaujant publikai Radis pradėjo šeštą sykį dainuoti savo hitą, ir Vakaris suprato, kad tuoj tai nutiks. Nežinia ant ko paslydo dainininkas linksmai bešokinėdamas nuo vienos kojos ant kitos, tačiau kritimas žemyn turėjo būti gana nemalonus. Ogi štai ko laukė Vakaris – krentančios žvaigždės, kad galėtų sugalvoti norą, kad svajonė pagaliau išsipildytų. Vaikinas trumpam užsimerkė ir prisiminė Snaigės akis, įsivaizdavo, kaip savo vėsiomis lūpomis ji pakšteli į skruostą.

Tačiau užsimiršimas truko vos kelias akimirkas.

Per kolonėles vis dar tebesklindant daininko balsui „... niekas manęs nemyli ir niekas rankos neišties... “, Vakariui truputį pagailo šio vargšo vaikinuko, kuris ir vėl atsidūrė tarp paprastų žmonių. Vargu ar tuo metu Radis jautė, jog susitrenkė galvą bei ranką, jis tik žvalgėsi aplink, bandė stotis...  O minia, pamačiusi, jog žvaigždė nukrito nuo pakylos ir nebespinduliuoja, pratrūko garsiu juoku bei verksmu. Salėje užvirė tikra košė, nuo kurios Vakariui pasidarė taip bloga, jog akimirksniu pamiršęs užuojautą, jis apsisuko ir greitai prasiyrė link išėjimo.

--------------------
Radis – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, kuriam būdingas spinduliavimas, todėl atitinkamai jis ir pavadintas (lot. radius – spindulys). (iš Vikipedijos)
2010-03-11 16:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-23 18:07
Ciklono Kalavijas
Na, pradžia nepatiko, neįtraukia, nesudomina. Vėliau įsivažiavai ir tekstas tapo truputį dinamiškesnis, bet visgi išlaikomas ramus kalbėjimas. Tai nėra blogai, bet perdaug, mano nuomone, leidžiamasi į detales, perdaug ištęsiama, nes mano akimis būtų pakakę apie Snaigę, draugo pasakojimą pasakyti vos keliais sakinukais pernelyg nesiplečiant, nes šios detalės nevaidina pačiam įvykyje, siužete, didelio vaidmens, jos antraplanės, ir turėtų likti "antram plane", nesuteikiant tokio didelio dėmesio. Nereikia visko paaiškinti iki smulkmenų, tebūnie erdvė skaitytojo fantazijai. O su pabaiga paskubėta, lyg pritempta atrodo. Aišku, daug kas išsiriša pabaigoje, todėl ir sakau, kad pradžioje perdaug smulkinamasi... Palik tai skaitytojui.
Na tiek. Siužetas, turinys nieko visai, tik reikia atsirinkti, kas reikalinga tekste, kas - nelabai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-23 17:19
Ferrfrost
Taip, ne autobiografijoje, o romane, nes laiko save personažu – romantiku atsidūrusiu post-dvidešimtame amžiuje, kur nėra vietos svajonėms...

Oho, kaip gerai pasakyta, sužavėjo mane tai.
Šiaip yra tikra romantika ir pseudo romantika, daug kas nejaučia tarp to skirtumo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-15 08:28
Varinė Lapė
Tikrai, kad Lietuviškas mentalitetas... Bet aš maniau, kad Rad(ž)is kiek labiau pagyvenusios auditorijos žvaigdžė, na, ne paauglių. Bet kokiu atveju, romantiškas ir naivus Vakaris sudalyvavo gana bjauriame spektaklyje. Aktualu, bet labai trūksta "kažko daugiau".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-13 22:26
Garso Bangos
na nežinau, gal pasakojimas pirmuoju asmeniu labiau padėtų pajusti Vakarį ir jo nuotaiką, mintis, matymą. šiam darbe yra tik juokelis apie krentančią žvaigždę, kitomis šmaikščiomis vietomis ji neapipintas. na gal dar parodomas lietuviškas mentalitetas. net visa tai prie nieko neveda - 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-13 13:08
tiesatechniskaineprieinama
"vienas pažįstamas", "įvairių nelaimių ir negandų", "vieną dieną" "žiūrovai it pakvaišę", "jaučiasi tarsi užburtas" ir t.t. - tai čia yra ta kalba, kuria yra išsakomi priešpasakojimai, kai dar tik nori įvesti klausytojus į tikrąją įstoriją - tada va taip greitomis, nuleidus įtampą, paslepiant detales, kad niekas nieko nespėtų įsivaizduoti, papasakojamos aplinkybės, o jau paskui... bėda ta, kad tik toks kalbėjimas ir eina per visą tavo tekstą, skaitytojai prie nieko nepriartėja, taip ir lieka akli. jei autorius neįsižeis, tiesiog siūlyčiau paieškoti kitokio kalbėjimo būdo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-12 20:41
Vaikyste du kart
puikiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-12 10:56
Dvasių Vedlė
Krentanti žvaigždė :))) Prajuokino. Tikrai lietuviška žvaigždutė. Ir apskritai paskutinė scena toookia žmogiška: kažkam blogai, o kiti stovi ir žvengia. Tikrai, puikiai pastebėta.

Nepatiko tik kai kur paminėtos nereikšmingos detalės, pavyzdžiui, kokią reikšmę turi kaip Vakaris buvo apsirengęs? Na, žinoma, galima painterpretuoti. Kerzai, ilgas juodas paltas, spėju ilgi plaukai (nors nebūtinai), vadinasi traukia į gotus ar šiaip neformalus. Taigi tada kiltų klausimas, ką toks vaikis veikia popso koncerte? Jeigu čia taip ir turėjo būti, tada neturiu nieko prieš :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą