Norėčiau norėčiau norėčiau

bent kartą ir aš norėčiau apraudoti
kiekvieną raukšlę senos močiutės kaktoje
kuri rūpesčio žvilgsniu vedžiojo mano basas kojas
badomas kietų ražienų
vaikiškais pirštais susprogdintus spalvotus balionus
švelniarankę moterį išbėgusią ryte pro kambario duris
kurios vardo lig šiolei nežinau
ežero ratiluose nuskendusį laumžirgį
ir dar jį gedulingu šokiu
apraudojusį vandens čiuožiką
juodame audros šešėlyje
prie valties
plūduriavusią žilo žvejo blakstieną
raudoniu įkaitintus žandus ne mano
o tos kuriai kalbėjau viską ko pats niekada nesupratau
prisimenu visa tai kine
girdėjau kalbant aukštą džentelmeną
ir mūzas slystančias iš pirštų
girtas o gal išprotėjusias
norėčiau norėčiau
verkti ir aš bet kol
juokinga tai ir juokiuosi
palikdamas rašyti gedulingus laiškus
tolimai
blyškaus geltonio ašarų drabužiu
apsirėdžiusiai
vėlyvo rudens mėnesienai...