Berniukas kuris turėjo svajone

9 Skyrius. Sapnas

Užsimečiau paltą ant pečių ir išbėgau į lauką. Tikėjausi jog grynas oras padės atgaut sveiką protą, galvojau gal baltos sniego pusnys bus mane atvėsins, bet aš klydau. Staiga pajutau skausmą, lyg kas širdį peiliu pervėręs būtų. Iš akių po truputį pradėjo dingt vaizdas ir aš parklupau. Dar kelias sekundes stebėjau krintančias snaiges ir galiausiai praradau sąmonę.
Pamerkiau akis ir pajaučiau kad esu vežamas, tik dar nesiorientavau ir nežinojau ar aš judu mašinoj ar esu ligoniniai, tik supratau jog šitas įvykis man malonumo nesuteiks. Neužilgo vėl akyse vaizdas užtemo ir aš išsijungiau. Sapnavau labai keistą sapną kuris man nedavė ramybės ilgą mano gyvenimo laiką.
Stovėjau ligoninėje. Buvau joje visiškai vienas. Tamsūs niūrūs koridoriai driekėsi šimtus metrų. Jie buvo toki ilgi jog net norėdamas nebūtum matęs galo. Pradėjau keliaut ir ieškot išėjimo iš jos. Ėjau ilgą laiką kol galiausiai pastebėjau eilę palatų kuriose kažkas vyko. Priėjęs prie pirmosios palatos išgirdau mažo vaiko klyksmą. Pradžioje nedrįsau žvelgt vidun bet smalsumas daro savo. Prisėlinęs prie langelio užmečiau akį bet jis visas buvo užtamsintas, tad man nieko kito neliko tik žengt tenai. Lėtai pravėriau duris kurios nemaloniai sugirgždėjo. Bet vos patekau vidun... pakraupau. Ten buvo mažo vaiko karstas, aplink jį apdėtos žvakės. Kampe sėdėjo jauna moteris. Apsirėdžiusi juodais rūbais, į baltą nosine braukė ašaras. Norėjau prieit paklaust kas čia darosi, bet negalėjau pratart nei žodžio. Mano balsas buvo dingęs. Ji net manęs nematė. Praradęs viltį susisiekt išėjau atgal į koridorių. Pradėjau eit link kito vaikų klyksmais ir juoku pripildyto ligoninės kambario. Giliai įkvėpęs žengiau į vidų ir nustebau... juk aš čia buvęs kažkada. Sienos, langai, durys.. viską esu jau matęs. Niekaip neatsiminiau kada. Visą tai tarsi ištrinta man iš atminties. Pirmas kelias minutes ši vieta dvelkė ramybe ir tyla kol galiausiai pro dideles medines truputį aplūžusiais duris įbėgo tuzinas vaikų. Iš riksmo ūgio ir veidų buvo galima sakyt jog jie trijų, ketverių metukų amžiaus. Jie puolė vartyt dėžes pilnas žaislų ir graibstė labiausiai spindinčius ir daugiausiai spalvų turinčius širdies džiaugsmus. Gulėt liko aprūdijusios mašinėlės, lėlės be galvų, ir visokie kiti seni niekam nereikalingi žaislai. Staiga  į kambarį įėjo mažas berniukas. Jis buvo tylus, nedrąsus, ir visiškai savim nepasitikintis. Jis priėjo, pasiėmė tikriausiai patį seniausia žaislą atsisėdo  į kampą pasidėjo jį prieš akis ir spoksojo. Man pasidarė graudu žiūrėt į jį nes jame mačiau save, tarsi ten būčiau aš. Smarkus durų trenksmas privertė atitraukt akis nuo vaiko ir pažiūrėt kas įvyko už nugaros. Bet kai atsisukau ten nieko nebuvo. Šviesos užgeso akimirksniu ir aš likau stovėt tuščioj palatoj. Išėjęs niekaip nesupratau kas darosi. Kur aš ir ką čia veikiu. Ilgai negalvojęs slinkau prie trečiųjų durų už kurių tarsi nieko nebūtų bet klydau. Kaip tik už jų slėpėsi visi mano atsakymai. Tik aš dar to nežinojau. Žengęs vidun radau tamsų kambarį kuriame buvo vien vaikų lovelės. Jos visos buvo užpildytos. Vaikščiojau ir dairiausi į kiekvieną vaiką. Čia ramybė buvo tyra ir glostanti širdį. Bet kaip visada ta tylą kažkas pavertė triukšmu. Maža senutė pravėrė duris ir senomis šlepetėmis vilkdama kojas kėlė nemalonu šiužėjimą. Įėjus ji mostelėjo ranka ir į šitą miegamąjį aukštai keldami kojas, bet tyliai vaikščiodami įėjo manieji žmonės kuriu labiausiai nesitikėjau pamatyt. Tai buvo dabartiniai mano globėjai. Mažoji senutė dairėsi į kiekvieną vaikutį ir radus tai ko ieškojo nušlepsėjo link jo lovytės tyliai prikėlė ir atvedė prie maniškių. Jie paėmė tą vaiką į rankas ir pradėjo apžiūrinėt. Staiga išgirdau žodžius:
- taip tai tas. Mes jį imam.
- O ar daugiau nenorite apžiūrėt kitų vaikų?, - tarė senolė
- Ne. Jis mums idealiai tinka.  Duosim jam naują vardą ir jis apie šitą dieną nieko nesužinos.
Tėvas ištraukė piniginę ir prižiūrėtojai davė tris stambias kupiūras. Žiūrint į visą šitą vaizdą man širdis verkė iš skausmo, pyktis veržėsi laukan, bet jis veržėsi nekasdieniškai, ašarų forma. Aš supratau kas vyko, tėvai mane nusipirko. Aš buvau elementari prekė, kuri puošė juos ir jų namus. aš niekada nebuvau tikras jų vaikas. Dabar suprantu kodėl jie tokie atšiaurūs man. Tai ne dėl mano gyvenimo kokybės o dėl to kad aš kaip koks šuo. Prižiūrimas, pavalgydintas, paklusnus šunytis. Apsisukau ir pradėjau eit šalin kai po manim atsivėrė duobė ir aš pradėjau krist žemyn. Staiga trenkiausi iš sapnų pasaulio į šį realųjį.