Kai turėjau ilgus plaukus ir mažai proto

ištrauka


                                      * * * * *


Tamsus Kovo sekmadienis man sunkiai slėgė pečius. Jau seniai taip prastai besijaučiau. Sekundę susimąsčiau, kad reiktų ko užkąsti, bet kaip mat suradau viso to blogumo priežastį. Trūksta oro. Reikia pakvepuoti grynu, šaltu oru. Nepravedintas, dūmuose skęstantis kambarys ir aš jame jau tris dienas. Išbėgau į gatvę. Nesustojau. Lėkiau užsimerkusi, be menkiausios baimės pargriūti, atsitrenkti į stulpą, praeivį. Aš maža miela mergaitė. Svajoju skristi. Sukuosi ratu ir mano suknelė taip ramiai banguoja, blauzdas kutena vėjas, girdžiu, tikrai girdžiu vaikų klegesį, juoką... “Einu ieškot! Kas žaidžia vada? Stuku stuku! Čiūrai, man čiūrai! ” Bėgau, leidau tamsai bučiuoti mano veidą, vaikų balseliams čiauškėti mano galvoje, o gal jie čia? Ne, negali būti. Juk jau tamsu, jie miega, sapnuoja, na gal klausosi pasakų, bet tikrai tikrai nebežaidžia kiemuose. Stebėjausi kaip man lengva bėgti. Lyg lengvosios atletikos čempijonė aš lengvai skrodžiau per naktį. Ši mintis manam veide pasėjo šypseną. Atlete, a? Prisiminiau save kūno kultūros pamokose. Visa suplukusi, pasimetusi, net vieno stadijono rato nepajėgianti įveikti. Ėmiau plasnoti rankomis. Nejučia, neplanuodama suklykiau. Norėčiau tikėti, kad priminiau paukštį, bet vargu. Viliuos, nieko neišgąsdinau, nepakenkiau, neprižadinau.
Turbūt mano kūnas pavargo, kojos nebeišlaikė, suklupau ant šalto grindinio. Vis dar užmerktomis akimis sėdėjau apsikabinusi savo kelius. Net neįsivaizdavau kur esu ir tai manęs visai nedomino. Mane maloniai vėsino siena, į kurią atsirėmusi ėmiau linguoti. Į kairę, į dešinę, į kairę ir vėl į dešinę. Įdomu kiek laiko taip prarymojau. Mane pažadino pažįstama melodija. Kaip kvaila, tai aš pati tyliai niuniuoju savo mėgstamą dainą. Lėtai pakėliau sunkius akių vokus. Turbūt tas svoris dėl mano blakstienų. Mama vis sakydavo, kad turiu nepakartojamai ilgas, storas, anglies juodumo blakstienas. Dabar galėjau jas jausti. O! Pasirodo, aš įsikūriau ant tilto. Gerai, kad ne po tiltu. Isteriškai nusijuokiau. Apžiūrėjau savo kūną. Sijonas dengiantis kelius, žinoma, jokių pedkelnių, lengvi, įsispiriami plonapadžiai bateliai ir plonas žalsvas megztukas. Kaip vidurvasarį. Mama pasakytų: kaip iš namų išvaryta. Atsistoti ant kojų man prireikė kokių septynių minučių. Dabar alkūnėmis pasirėmusi žvelgiau žemyn į tekančią upę. Vis dar niūniavau, dabar jau garsiau. Atrodo, nesutikau nei vieno žmogaus, ir dabar aplink - nė gyvos dvasios. Tik aš ir mano tiltas, mano upė. Vėl grįžau į vaikystę. Matyt, ji buvo visai nieko. Jei šitaip beprotiškai netrokščiau mirties, svajočiau sugrįžti ten. Dabar supratau, kodėl stingdantis grindinys man buvo toks artimas. Juk užaugau devynaukščių daugiabučių kieme. Šlapimu dvelkianti smėlio dežė - vienintelė žaidimų vieta primenanti gamtą. Mūsų kopos, mūsų Nida. Betoninė žaidimų aikštelė išmarginta spalvotomis kreidelėmis, ritmingai šuoliuojantis krepšinio kamuolys, vaikai kabantys žemyn galva, besisupantys ant supynių, saulėgražų lūkštais išpuoštos laiptinės...
Štai, stoviu aš ant tilto krašto. Ir kaip čia sugebėjau užsikarti? Turbūt vaikystėje turėjau nemažai praktikos. Manote šalta? Ne, visai nešalta. Užverčiau galvą auštyn. Aha, žvaigždžių nedaug, mėnulio nematau. Kaip gražiai dainuoja mano upė. Derinasi prie manosios melodijos, neleidžia man užtilti. O aš ir nenoriu. Iš tiesų man taip patinka dainuoti. Oho, stoviu lyg Jėzus Kristus. Tik kryžiaus nėra. Ir nemanau, kad Jis šitaip plačiai šypsojosi tą dieną kaip aš dabar. Jau metas. Vėjau, myliu tave. Mama, atleisk.

                                          * * * * *