Apie gėdą ir kvailystę'

A. Einšteinas yra pasakęs: “Tėra du tikrai begaliniai dalykai: visata ir kvailystė. Ir aš nesu tikras dėl visatos”. Pagrindinis dalykas, ką kvailystė daro gyvenime, tai iššaukia gėdos jausmą. Taigi, gėda yra paskendusi kvailystėje.
  Visgi, kad ir kokia begalinė būtų kvailystė, ją galima ir prisijaukinti. Į visą tai pirmiausiai veda mūsų kvailystės suvokimas, nors dažniausiai mes tiesiog sumenkiname save, vietoj pastangų kiekvieną surastą kvailystę savo gyvenime suvokti. Antras faktorius — kiti žmonės. Juk kiekvienam iš mūsų reikia kitų tam, kad negyventume kvailystėje (turiu omenyje — absoliučioje). Toliau nebėra prasmės vardinti išvedžiotos minties atmainų, nes kaip ir namas be pamatų, taip ir čia — nesivadovaujant pagrindinėmis idėjomis, nebus pasiektas ir rezultatas. Kalbant bendrai, tai kvailystę gydo tik savęs, kitų žmonių, gamtos, visatos, visko pažinimas ir patirtis. Ir nėra nei vieno visą tai pažinusio, nėra nei vieno be kvailystės. Nors kvailystė ir gali vesti išprotėjimo kelin, tačiau taip pat gali ir tapti draugiška būtimi.
  Gėda. Kelis kartus pakartojusi šį žodį mintyse, nutariau pažvelgti ir žodynan, kaip apibūdinamas šis jausmas. Taigi, ”gėd|a (1) nemalonumo jausmas dėl peiktino pasielgimo, sarmata: Be ~os žmogus. Negaliu ~a tvertis. Kaisti, degti iš ~os. Padaryti kam ~ą. G. meluoti. Darbas ~os nedaro (flk.) ”. Nors ir negaliu prieštarauti šiam aiškinimui, bet visą tai regiu gal kiek ir sudėtingiau. Gėda — tai mažas kirminas kiekviename iš mūsų. Priklausomai nuo kvailystės beribiškumo ir masto, gėdos kirminas iš visiškai mažyčio gali pavirsti ir į milžinišką parazitą. Kuo gali pasireikšti jo parazitavimas?
  Dar tik ateinant gėdos jausmui, žmogaus žvilgsnis bent akimirkai tampa visiškai bejausmis, it stiklinis. Tai trunka tol, kol gėdos jausmas nepramuša kieno nors vidinio minčių kiaušinio. Tas kalimo su snapu, dantimis ar dar kuo nors per lukštą laikotarpis atima iš mūsų tikrus vidinius išgyvenimus, sustingdo mūsų žvilgsnius. Ir net jeigu žmogus nujaučia tai, jis vistiek nieko nedarys, nes kaip yra pasakęs A. Belas: ” Niekas žmogaus taip nestabdo, kaip jis pats save”. Nesugebėjimas, o gal veikiau — nemokėjimas sustabdyti neigiamo dalyko progreso, tik dar labiau keičia požiūrį ne tik pačio į save, bet ir kitų į Tave, net kaip yra pasakęs A. Čechovas: ” Apie žmones sprendžiama iš jų poelgių”. Prireikia gal netgi apgailėtinai mažai, kol mūsų branduolys, slepiamas po lukštu, yra sunaikinamas. Ir vėl grįžtama prie kvailystės.
  Čia kaip ir pačiame kvailystės suvokime. Vietoj pastangų kažką suprasti, o šiuo atveju tai būtų gėdos priežastis, mes linkę save sumenkinti. Žmogus, kuris nesugeba pažvegti realybei į akis, visą gyvenimą ir išliks kvailys.
  A. Fransas yra sakęs: “Žmogus yra beribis: jis didelis kaip pasaulis, nes jame — visas pasaulis”. Mumyse yra ir beribė kvailystė ir joje slypinti gėda. Pagrindinis uždavinys: kad ne mes, o būtent kvailystė ir gėda būtu po lukštu.