Žmogus ir daiktas

Laikraščiuose ir kituose šaltiniuose dažnai skelbiama, jog žmonės sumaterialėjo. Taip skelbiama dažnai, kritika visuomenei liejasi pro kraštus. Ir visgi, šis teigimas man atrodo „sausas“. Jo vieta tik idėjinėje plotmėje, kuri yra abstrakti ir negyva, jei neparemta konkrečiais darbais. Pavyzdžiui, pasakymas „saugokim gamtą“ man asocijuojasi su medžio pasodinimu, nešiukšlinimu gamtoje ar medžio šakų nelaužymu, paukščių lizdų nedarkymu. Tad manau, idėjų plotmė privalo turėti sąryšį su realiu pasauliu.
Grįžtant prie visuomenės sudaiktėjimo, man norisi ir čia rasti tą idėjų ir realaus pasaulio sąryšį. Kadangi, sudaiktėjimą idėjine prasme galiu apčiuopti, tai yra, suvokti, sutelksiu dėmesį į realią, regimą šio žodžio prasmę.
Tegul visas pasaulis išnyksta ir lieka keli objektai: žmogus ir trys daiktai (pasirinkau duonos riekę, laikrodį, prabangų žiedą).
Žvelgiu aš į duonos riekę. Nieko jai nejaučiu, tik suvokiu jos būtinybę. Taigi, jos paskirtis yra egzistencinė. Neveltui duonai tiek skiriama dėmesio lietuvių tautosakoje. Abipusį santykį įvardyčiau kaip: mane šitas daiktas palaiko gyvu.
Pakreipiu savo dėmesį į laikrodį, odine apyranke. Žinau, kad šito daikto man reikia. Jo neturėdamas, nežūčiau. Tad santykis toks: man šito daikto reikia.
Viskas pakinta, kada sutinkame daiktą, kurio norime. Tuomet sąryšis tarp žmogaus ir daikto tampa labai glaudus. Galima sakyti, kad žmogus tiesiog susilieja su daiktu, gyvena kartu (simbiozė): iškyla svajingi vaizdiniai, kuriose žmogus, turėdamas daiktą, yra laimingas, blogą nuotaiką pakeičia džiugesys ir taip toliau. Šituo atveju daikto reikiamybė turi hedonistinį pradą. Ar tai būtų tas sudaiktėjimo atitikmuo realiame pasaulyje? Sudaiktėjimas reikalauja vienos papildomos sąlygos: daiktų troškimas turi būti ne vienkartinis įvykis ar akimirka, o pastovi būsena.
Kai daiktų troškimas virsta būsena, nukenčia būtis. Ji tarsi miršta, nes niekuom negali nustebinti, nudžiuginti, kadangi tik daikto turėjimas suteikia teigiamų emocijų ar pakelia nuotaiką. 
Šitą ydingą troškimo būseną dar pablogina troškimo dažnumas, turiu omeny, žmogus, pajutęs, jog gali įsigyti trokštamų daiktų, siekia kuo tai dažniau daryti. Tačiau kitas papildomas daiktas nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek ankstesnysis. Taigi, kiekvienas kitas vis mažiau naudingas. Žmogus tampa besotis, jam vis sunkiau pasiekti tariamąją dvasinę „pilnatvę“.
Apibendrinant, žmogaus ir daikto santykis yra trejopas: būtinybė, reikiamybė ir troškimas. Pats kenksmingiausias yra paskutinis. Jo motyvacinis pagrindas, skirtingai nei dviejų pirmųjų, yra jausmas (pirmojo – instinktas, o antrojo – protas). O kaip žinome jutiminis pradas gali būti pavojingas, taip pat linkęs į iracionalumą.
Šis troškimo santykis yra dominuojantis veiksnys ekonomikoje, kas yra Vakarų civilizacijos rykštė.. Ekonomika daugiausiai tenkina hedonistinį individų poreikį. Sugalvojama vis naujų šio poreikio tenkinimo formų. Taip daug žmonių įsivelia į šį sūkurį, kuris dažnai pasireiškia krizėmis, ir kuris, nenoriu būti pranašu, gali baigtis visišku žlugimu.