Akistata

Net paukščiai atsisako skristi
tas žiburys geltonas toks ryškus
ir tartum kelias tiesa savo atšakas -
aš jau regiu tuos kraujo pėdsakus baisius.

O oras toks drumzlinas ir žalias
garais nutįsta man per baltą veidą
staugia šunys aplinkui driežai nori meilės
aš vaikštau kaktusais apaugusiom gatvėm su durklu tykoju jausmų.

Staiga taip netikėtai užgęsta saulė
matyt valdžia visgi taupo elektrą
atbėga vaikas išsigandęs -
jo akyse matau save.